:: Pradžia
:: Analizai
:: Auksinės varpos
:: Bybio dainos
:: Blevyzgos
:: Kalbos pirtelė
:: Kempinligė
:: Klizma
:: Šūdų malūnas
:: Distrofikų arena
:: Nuorodos
:: Kontaktai

Boba su smegenais tinka į žmonas, o visos kitos tik seksui


Blevyzgos.lt

Šūdinos istorijos

Vonioje

„Vieną kartą, kai aš dar buvai jaunas 5-erių metų vyras, aš leidau savo draugui išsimaudyti vonioje mano namuose. O jis ėmė ir prišiko į vonią. Žinau, kad tai buvo jis, nes aš irgi buvau namie, o po to, kai jis išėjo, vonia buvo pilna rudos masės. O vėliau mes nuėjome pas jį į namus. Gal būt jam tėvai leisdavo šikti vonioje.“

Žali šūdai

„Vakar aš nuėjau pas draugus į plotą. Ten jie visi gėrė žalią alų. O šiandien aš iššikau žalią šūdą!
Kai mano broliui buvo 5-eri, jis išgėrė kažkokių tablečių, nuo ko taip  pat šiko žaliai!“

Kodėl to nepadarius ant kelio?

Vieną sykį linksma studentų kompanija prisigėrė. Jie susilažino, kad vienas iš jų prišiks vidury kelio. Prisivaišinusio kursioko nereikėjo ilgai įkalbinėti: apie antrą valandą nakties studentas išėjo į vidurį kelio, ėjusio pro bendrabutį, ir iššiko ant asfalto didžiulį tamsiai rudos spalvos monstrą. Tuomet kompanija pasitraukė ir ėmė laukti, kada rudąjį produktą pervažiuos mašina. Neilgai trukus taip ir atsitiko: studentai išmatavo, kad mašina paliko šūdinas vėžes 25 metrų atstumu, o didelė kakos dalis buvo ištaškyta į orą.

Algebros uždavinynas

„Vieną kartą buvo toks garsus visame pasaulyje Kauno miestas, o jame gyveno berniukas, vardu Mikas. Mikas jau buvo beišaugąs iš sauskelnių amžiaus, ir ruošėsi įžengti į paauglystę, apie kurią tiek daug buvo girdėjęs. Jis buvo ką tik baigęs pradžios mokyklą, ir dabar pratinosi prie naujos mokyklos ir naujų draugų.

Iš pradžių Mikui viskas sekėsi puikiai. Jis susirado daug draugų, o pamokas paruošti buvo tas pats, kaip du pirštus apmyžti. Be abejo, taip negalėjo tęstis ilgai. Nes, kaip čia tiksliau pasakius, hmm... Mikas niekad neišdrįso išbūti toje atsilupinėjusiomis baltarusiškomis plytelėmis išklijuotoje dujų kameroje, kurią mokykloje vadindavo tualetu, ilgiau nei dvi minutes. Niekada. Iki šiandien...

Nuskambėjo skambutis, ir prasidėjo penktoji pamoka. Mikas atsisėdo į savo suolą. Jis su draugais linksmai juokavo tol, kol į klasę neatėjo mokytoja. Ji vaikams išdalino kažkokius atšviestus lapus, ir Mikas pagalvojo: „Kas čia per mėšlas? Net neįtariau, kad šiandien kontrolinis! Tiesa, skaičiau vadovėlį, taigi man nusišvilpt.“

 Tuo metu, kai jo galvoje gimė šios genialios mintys, jis netikėtai pajuto silpną gurgimą skrandyje. Mikas nusprendė, kad šios dujos tikriausiai būsiančios sumuštinio, kurį valgė pusryčiams, virškinimo proceso pasėkmė, ir ramiai pradėjo rašyti istorijos kontrolinį. Kai jau buvo bebaigiąs atsakyti į paskutinį klausimą, jis vėl pajuto tą gurgimą. Šįkart jis iš tikrųjų JAUTĖ sušiktą gurgimą, ir tai nebuvo kažkokio supisto sumuštinio dujos. O, tas sunkiasvoris spaudimo ir skausmo traukinys viduriuose, besidaužantis į žarnų vingius! Jo leidžiami garsai nieko gero nežadėjo, o atsivėręs antrasis kvėpavimas darė sėdimąją poziciją itin nepatogia. Tuomet Mikas suprato, kad yra įklimpęs iki kaklo šūde – tiesiogine žodžio prasme.

Pamoka jau beveik baigėsi, ir Mikas mėgino nepaisyti to jausmo ir tikėjosi, kad praeis. Bet jo viltis sudaužė jau penktas (per tris minutes) skrandžio urgztelėjimas. Daugiau jis nebegalėjo iškęsti to raižymo pilve, ir nutraukdamas mokytoją (visos klasės džiaugsmui), atsistojo ir paprašė leidimo trumpam išeiti. Supratingoji mokytoja neleido jam eiti su rūpesčiu nepasidomėjusi, ar tikrai Miką „ištiko avarija“, ištardama žodžius taip garsiai, kad visi mokiniai išgirstų ir pradėtų žvengti. Įtempęs visus sėdimosios raumenis Mikas informavo mokytoją, kad iš tikrųjų ištikusi avarija, ir ji gailestingai leido jam išeiti.

Jis ramiai, nedarydamas staigių judesių, pasiekė klasės duris. Tačiau kai tik klasės durys buvo užvertos, bėgimas tupyklos link prasidėjo. Jis užlipo laiptais į antrą aukštą greitai, kiek tik leido jo šūdo pritvinkę viduriai, ir besisegdamas kelnių sagą viesulu  įsiveržė pro tualeto duris. Vargais negalais jis suspėjo iškelti savo užpakalį virš klozeto tuo metu, kai šūdų ir nuodingųjų dujų cunamis išsiveržė iš jo šiknaskylės.

„Aaaaachhhhhhh, koks palengvėjimas“, pagalvojo mūsų didvyris, siekdamas tualetinio popieriaus.

„Džiaugiuosi, kad viskas baigėsi“, pagalvojo vaikinas, kruopščiai trindamas savo išeinamąją angą medžiaga, kažkuo panašia į švitrinį popierių, ir maivydamasis prieš kabinos duris. Žvelgdamas atgal į baltą santechnikos gaminį, jis nusistebėjo, kurių velnių jo viduriai šitaip pratrūko. Tai tikrai negalėjo būti tas sumuštinis!

„Tiek to, bybį dėjau, tegu tik tai daugiau nepasikartoja“, ištarė Mikas.

 Užbaigęs šį titanišką darbą, Mikas nuleido vandenį, ir su pasitenkinimu stebėjo, kaip prakeiktieji pusiau skysti šūdukai nuplaukė į miesto kanalizacijos sistemą, ir pradėjo savo ilgą kelionę Nemuno upės link. Optimistas jau kreipė savo užpakalines kojas klasės linkui, tačiau vėl pajuto tualeto trauką.

„ŠŪDAS!!!“, suriko Mikas tarsi indėnas kovos šūkį.

Apsisukęs jis suprato, kad nebepasieks tos įstaigos, iš kurios ką tik išėjo. Laimei, jis pastebėjo kitą to paties profilio įstaigą visiškai šalia. Taigi Mikui, pavojaus genamam, teko išdrįsti įeiti ten, kur jis anksčiau nė nosies nekišdavo – pirmojo aukšto vyrų tualetą.

Kaip ir pereitą kartą, jis vos suspėjo pasiekti kabiną, kai antroji šūdų banga ištiško į baltą klozeto paviršių, pakeliui sudrėkindama visą berniuko šiknaskylės plotą. Atėjus palengvėjimui, Mikas jau siekė tualetinio popieriaus... Ech, vaikine... Šioje įstaigoje tokio dalyko niekas nebuvo matęs nuo 1992-ųjų rinkimų. Mikas (kilęs iš švarios šeimos) paklaikusiomis akimis apžvelgė visą patalpą, tačiau nerado nei skutelio šikpopierio. Kadangi šikane daugiau nieko nebuvo, jis apieškojo ir kitas kabinas, tačiau vėlgo nieko neaptiko, todėl susimąstęs prisėdo ant balto (su rudais taškeliais) santechnikos gaminio. Jei būtų rankšluosčių, arba nors muilo, kova su nešvarumais sėdimojoje būtų pasibaigusi Miko pergale. Tačiau valomųjų priemonių trūkumas buvo akivaizdus.

Mikas, šiek tiek pakėlęs nusmukusios džinsus, toliau ieškojo ko nors, su kuo būtų galima nusivalyti šlapius pusrutulius. Netgi nedrąsiai iškišo galvą į koridorių, ir – o džiaugsme!!! – pamatė gulintį netoliese algebros uždavinyną 6 klasei. Tai buvo vienintelis išsigelbėjimo būdas. Žaibiškai pakėlęs uždavinyną (laimei, koridorius irgi buvo tuščias) Mikas jau po keletos įvairiakrypčių judesių suprato, kad uždavinynas ne toks tinkamas tam tikslui, nei senas geras šikpopieris – per daug slidus, per lygus, be to, sąvaržėlės, kuriomis buvo susegtas uždavinynas, draskė jautrią subinės odą. Kad būtų galima panaudoti šiknaskylės valymui, reikėjo tam tikrų patobulinimų. Mikas suglamžė, o po to vėl ištiesino popierių. Pakartojo dar kartą. Dar kartą. Galiausiai (po 50-ties suglamžymų) uždavinynas jau buvo parengtas šiam uždaviniui...

Laimei, uždavinyno kaip tik užteko apsišvarinimo funkcijai atlikti, tačiau tai nebuvo labai maloni patirtis. Mikas netrukus išmoko valdyti savo šikimą taip, kad jis įvykdavo tiktais namie. Taip pat jis pasiskundė mokyklos direktoriui dėl asmens higienos priemonių trūkumo sanmazguose. O iš istorijos kontrolinio jis gavo 10.

Mikas tą dieną išmoko dvi pamokas:

  1. Popierius yra popierius (o ne tualetinis popierius)

  2. jei prireikė nusilengvinti mokykloje, NIEKAD neiti į paprastą tupyklą, o tik į mokytojams skirtą (ten popieriaus problemos iki paskutiniųjų biudžeto reformų neiškildavo)

Motina Mikui dar patarė nešiotis į mokyklą tualetinio popieriaus kuprinėje. Išmintis, pagal kurią ir reikia gyventi...“

Užkietėjęs nusikaltėlis

Mikas buvo ką tik grįžęs iš mokyklos, ir, kaip visada, gėrė pieną, valgė sausainius, ir žiūrėjo televizorių. Suskambo telefonas, ir Mikas, aplenkęs seserį, pakėlė ragelį. Skambino motina, ji pasidomėjo, ar vaikai laimingai grįžo iš mokyklos, ir ar dar neperkando vienas kitam gerklės. Tada ji liepė vaikams padaryti pamokas ir nuvalyti dulkes iki to laiko, kai ji grįš namo. Mikas viską prižadėjo, ir tuo pokalbis baigėsi.

Mikas padėjo ragelį, ir atsisukdamas į šalia besisukiojusią seserį, ištarė: „mama liepė tau palaistyti augalus darže prie namų“. Nors sesuo nenorėjo patikėti, Mikui pavyko ją įtikinti, ir taip užsitikrinti bent trumpą ramybės valandėlę – dabar nors galės ramiau pažiūrėti filmą per teliką.

Tačiau Mikas nebuvo toks protingas, kokiu save laikė. Jam dar reikėjo daug ko išmokti apie santykius tarp žmonių, ir apie gyvenimo dėsnius. Vienas iš svarbiausių dalykų, kurių Mikas dar nebuvo išmokęs – kodėl motina jį verčia valgyti daržoves? Jos tokios šlykščios! Jį vemti versdavo vien nuo virtų morkų, salotų, kopūstų ir t.t. Tiesą sakant, Mikas valgydavo kai kurias daržoves – keptas bulves, kečupą... Mikas dar nebuvo suvokęs nuostabaus svogūnų, agurkų, pomidorų, salotų, kopūstų, morkų, česnakų, moliūgų, porų, kukurūzų skonio. Mikas nemanė, kad daržovės išvis yra būtina jo raciono dalis. Jo nuomone, tai buvo vyriausybės sukurta ginklas, kuriuo tėvai gali kankinti vaikus ir ištraukti iš jų pinigus bei informaciją. Neverta net minėti, kad Mikas suvartodavo tik minimalų daržovių kiekį – tiek, kiek motina jį priversdavo. Savo noru jis nei lapo nebuvo suvalgęs, ir manė, kad gyvenimas puikus ir be to.

Ir Mikas visai laimingai gyveno be daržovių. Tol, kol gamta jo nepašaukdavo atlikti pareigos. Mikas reguliariai lankydavosi tualete, tačiau tiktais nusimyžti. Apsilankymai su dideliu reikalu įvykdavo ne taip reguliariai. Mikas eidavo nusilengvinti tik kas antrą arba net kas trečią dieną. Jo nuomone, tai buvo visiškai normalu, nes tuštinimasis nebuvo jo pomėgių sąrašo viršuje. Tik motina klausdavo Miką apie jo valandinius pasisėdėjimus tupykloje. Sesuo, nors ir burbėdavo, jau buvo pripratusi prie tokio grafiko. Kadangi Mikas beveik nevalgė daržovių, jo žarnoms būdavo labai mažai darbo (neskaitant mėsos), taigi vaikinas šikdavo labai nereguliariai.

Bet kai jau šikdavo, tai šikdavo iš tikrųjų. Tualetas prisipildydavo stenėjimo, ir galiausiai Mikas išeidavo visas suprakaitavęs ir išsekęs nuo pastangų. Jam kartais prireikdavo valandos, kad išstumtų tą prakeiktą šūdą lauk. Esmė ta, kad Miko šūdai neišlysdavo taip, kaip visų normalių žmonių – daug mažų šūdukų. Miko išmatos išvysdavo pasaulį kaip vienas gigantiškas gabalas. Vienąsyk superšūdas buvo Miko rankos storio, o ilgis – kaip nuo riešo iki alkūnės. Šie gabalai buvo itin atsparūs aplinkos poveikiui, juos būtų galima naudoti kaip statybinę medžiagą, jei ne smirdinti jų kilmė. Be abejo, klozetas negalėdavo susidoroti su didžiuliais šūdų ir tualetinio popieriaus kiekiais, todėl Mikas pamažu įprato nuleisti vandenį du kartus: pirmą kartą nuleisdavo į kanalizaciją šūdus, o antrą – popierių. Patys suprantate, kad Mikas buvo kanalizacijos užkimšimo ir kaimynų užpylimo ekspertas, todėl jis stengėsi būti itin atsargus, nuleisdamas vandenį.

Vieną dieną Mikas pajuto, kad gamta jį šaukia, ir patraukė tualeto link. Jis praleido 40 minučių tualete stenėdamas ir stengdamasis ką nors iššikti. Jam beveik pavyko! Kai reikalas buvo baigtas, jis atsisuko, ir klozete išvydo didiulį tamsios šūdo spalvos ekskrementą, išsirangiusį lyg gyvatė po visą klozeto erdvę, ir beveik lipantį iš klozeto laukan! Tai buvo didžiausias šūdas, kurį jam buvo pavykę iššikti per visą jo gyvenimą. Tiesą sakant, jis taip išsigando to šūdo, kad vos neapsišiko iš baimės.

Tą vakarą Mikas palūžo, ir papasakojo šį sukrečiantį įvykį motinai. Motina atvėrė jam akis, tardama: „Vaikeli, tau reikia valgyti daržovių“. O siaube! Daugiau daržovių! Jis ir taip valgė pakankamai! Tačiau Mikas nusprendė, kad nebenori dar kartą patirti to nuotykio tualete. Jis nusprendė bent šiek tiek padėti savo plonosioms ir storosioms žarnoms. Kai jis parodė šiek tiek daugiau pagarbos savo kūnui, tas atsilygino, kasdien pašaukdamas Miką į tualetą atlikti pareigos. Taip, tai teisybė! Mikas pradėjo šikti kasdien. Nuo to laiko tualetas jam nebebuvo kankinimo ir skausmo patalpa...

Ruknos šūdeliai

Vieną kartą už devynių kalnų ir devynių jūrų buvo mažas ir gražus tualetas, kuriame kvepėjo pušimis, ir kur buvo malonu šikti. Vieną sykį berniukas, vardu Rukna, įėjo į tualetą, ir prišiko. Kai jis išėjo, tualetas smirdėjo šūdu. Tualetas buvo taip pripildytas šūdais, kad į jį nebuvo įmanoma net įeiti. Šūdas buvo toks didelis ir apvalus, tarsi būtų išlėkęs iš dramblio subinės. Mes taip pasišlykštėjome, kad sukūrėme „Tupyklų apsaugos nuo nusikalstamai didelių šūdų pavojaus“ organizaciją. O tada mes jį suvalgėme, ir visi numirėme.

Šūdini nuotykiai Graikijoje

„Paskutinę kolionės po Graikiją dieną man prasidėjo tryda (ne naujiena tiems, kas mane pažįsta). Visgi tualete susidarė itin sudėtinga situacija, kai bandžiau išsivalyti tualetiniu popieriumi. Galiausiai nusprendžiau pasinaudoti netoliese kabėjusiu rankšluosčiu. Žinojau, kad šiandien išvažiuojame, kad niekas šiuo sanmazgu daugiau nesinaudos, ir niekas apie tai nesužinos. Taigi sušlapinau rankšluostį ir pasiekiau norimą švaros užpakalyje lygį.

Grįžau į mašiną, bet mano žmona netikėtai nusprendė, kad jai irgi reikia apsilankyti pas nykštukus. Ji nežinojo apie mano nuotykius. Taigi po visko ji nusiplovė rankas, ir nusišluostė rankas rankšluosčiu!

Po to mes daug juokėmės, ir ilgai ir laimingai gyvenome.“

Išversta iš žemaičių kalbos

Lietuviškai English German

© 2004 (1999) Blevyzgos.lt | Visos teisės (tipo) saugomos