:: Pradžia
:: Analizai
:: Auksinės varpos
:: Bybio dainos
:: Blevyzgos
:: Kalbos pirtelė
:: Kempinligė
:: Klizma
:: Šūdų malūnas
:: Distrofikų arena
:: Nuorodos
:: Kontaktai

Boba su smegenais tinka į žmonas, o visos kitos tik seksui

Bulvarinė – genitalinė žiniasklaida

Keletas nerealiai aštraus ir sarkastiško proto dėstytojo minčių:

Žiniasklaida

Bulvarinei- genitalinei žiniasklaidai būdinga tokie šleikštūs-gaižūs pomėgiai:

• kuisti populiarių filisterių-snobų apyvokinius reikalus ir intymaus gyvenimo bjaurį, atmetant-apeinant bet kokį reikšmingesnį-vertesni dalyką (garbingi žmonės, beje, nesileidžia geltonosios spaudos valkiojami);
• brukti snukiamalį, skerdystę (kaip lengva nužudyti!), genitalinius nuotykius, bonvivanų ir nešvankėlių kopuliaciją, popsapitekų vaipalus, lėbautojų ir prabangautojų erzelį, pramogautojų žaimą, skurdžiapročių drebalus;
• žįsloti menkystas, mieščionis, snobus, išdargas, šizoidus, paranojikus, teikiant juos  tautos simboliais, sektinais pavyzdžiais, didvyriais;
• spausdinti rašinius ir aprašus, kuriuose nėra kolizijos, sanpriešos, konflikto; tokie rašiniai – dergalas, bergždas ir sąmonės teršalai.

Apie popsą

Turbūt neatsitiktinai daugelyje postsovietinių šalių priviso klaikių dygliaparšių pop ir nepop - grupių, kurių vaipalai su muzika teturi vienintelį bendrą elementą – garsą, nors ir tai jau ne garsas, o triukšmas kaip taršalas. Tą triukšmą dažnai dar palydi iš instinktų spaudimo išsiveržiantis mergiščių cypsmas, spiegsmas ar klyksmas, vyrukų-popsapitekų stenėjimas, vaitojimas, baubimas, bliovimas sumišai su žaimojimu. Graikų žodis pithekos reiškia beždžionę.

Mėgiama muzika nusako žmogaus kokybę. Didis rusų kareiva Suvorovas sakėsi: „Labai mėgstu muziką. Ypač būgnavimą“. Kiekvienam – sava. Kaip ne kaip, muzika yra reikšmingas ir subtilus rodiklis, netgi kompleksinis žmogaus ir visuomenės kokybės rodiklis. Pastabesni asmenys, apsilankę Vakarų Europos brandžios kultūros kraštuose, pažymi: popsa ten glaudžiasi užkaboriuose, raudonuosiuose kvartaluose, viešnamiuose, smuklėse, apskritai – socialiniuose sąvartynuose. Taigi, kiekvienai subkultūrai – sava vieta.

Seksualinė anarchija

Tautos krizė dažnai vizualizuojama seksualinės anarhijos, kurios nepajėgus kontroliuoti autokratinis diskursas, įvaizdžiais. Viename iš daugiausia klausimų besišaukiančiame tekste, parašytame Marcelijaus Martinaičio, vartojama bachtininė Rabelais karnavalo metafora, kuria aiškiai išreiškiamas tautinės ir socialinės kontrolės kūnui, seksualumui praradimas (ir ne tik jiems). Nekontroliuojamas kūnas, peržengiąs padorumo ribas. Seksualinė anarchija, kažkada buvusi tikra europietiško fin de siecle obsesija, šiame Martinaičio tekste figūruoja kaip nacionalinės antiutopijos vaizdinys. Antiutopijos, paspalvintos mirties ir atgimimo metaforomis: pasak poeto, karnavalai tarnauja tam, kad būtų pasiruošta atgimimui ir naujam (tikriausiai skaisčiai idealiam) rytojui. Tačiau gyvenimas verda ne rytoj, o šiandien. Vengiant šiandienos karnavalo, bėgama į „šviesią“ ateitį, kuri klaidinanti tiek pat, kiek dabartis.

Ir nūdienos proza, ir poezija nurenginėja ir yra nurengiama, ir kuria seksualinius troškimus, ir yra jų kuriama; neriamasi iš bet kokių vertybių kiauto; striptiziškai skėtriojamasi; rašomi pornografiniai romanai „bulvariniam skaitytojui“ (natūralistinis lytinio akto aprašymas – be jokio polėkio ir ekspresijos – suvokiamas kaip didžioji atgautos laisvės palaima). Aiškiai pažeidinėjamas literatūrinio elgesio etiketas.
Literatūra, dar ne taip seniai sergėjusi tautą nuo aistrų pertekliaus, dabar jau geba gaminti ir dauginti falinio ir vaginalinio malonumų įvaizdžius (...„intymusis žmogaus gyvenimas  ir įvairiausios jo anomalijos romanuose iškilo į pirmą vietą“. Poezijoje dominuoja grakštus žaidimas erotinemis temomis).
Užuot ir toliau stovėjusi tautos sargyboje, literatūra  (kuri vienu žodžiu neapibūdinama, randasi daugybės literatūrų margumynas) tampa vis labiau degraduojančia ir degradaciją skatinančia socialine praktika, kuri rimtai dalyvauja katastrofiniame „žemų“ instinktų karnavale.

Vulgarusis gyvenimo, pojūčių, kalbos lygmuo ima stipriai reikštis išsekus gyvybinėms galioms, prarandant įdomumą gyventi, daugintis, pernelyg ilgai veikus įvarioms ideologinėms ir dorovinėms cenzūroms, nustekenusioms erotinius ir kitus intymius pojūčius. Ilgainiui vieta, kuri buvo laikyta padoria ar net šventa, taip minių nutrypiama, jog ten ne tik kad niekas neauga, bet ir žvirbliai nustoja poruotis. Tada vieną dieną į tą aikštę įsiveržia karnavalas, kuris jai turi suteikti gyvybės, apvaisinti, pažadinti gyvybines galias. Persirengėliai išjuokia šventuosius, viską nuleisdami „žemiau juosmens“. Taip yra decenzūruojamos fiziologinės kūno išraiškos, pabrėžiamas seksualumas, beveik būtinas persigėrimas ir persivalgymas, o jį lydintis vėmimas, tuštinimasis  tampa ne tik priimtinu, bet ir ritualiniu veiksmu. 

Riboms tarp to, kas intymu, ir to, kas vieša, tapus problemiškoms, suirus hegemoniškam patogumui, viešą gyvenimą užplūsta katastrofinės „pasaulio pabaigos“, degradacijos, krizės, smukimo vizijos. Kone kas savaitę kokiame nors laikraštyje galima išgirsti tokį pagalbos šauksmą.

Beje, ją [seksualinę revoliuciją], kaip nežabotą smurtą, žiaurumą, begėdišką amoralumą, šlykščiausią vulgarumą ir iškrypėlių įpročius, išsijuosusi propaguoja atitinkama šalies spauda, kino filmai ir televizija, nusikalstamai piktnaudžiaujantys informacijos laisve.

Pretenduojantys į visuomenės moralės sergėtojus nesąmoningai ar sąmoningai suvokia, kad žinojimas (seksualinis žinojimas pirmiausia) gali būti asmenį ir jo aplinką transformuojanti priemonė. Dėl to bet kokį žinojimą verta kontroliuoti ir normuoti. Viešoji erdvė turi būti ginama nuo intymumo, o kūniški bei seksualiniai vaizdai išstumti iš viešos apyvartos dėl to, kad jie kėsinasi į tas socialines normas, kurios reikalauja tik statiško „savaime supratimiškumo“ ir sustingimo kaip jų prasmės šaltinio. Gynybos, ribojimo darbo imasi ne tik kultūrai atstovaujantys žmonės, bet ir valdžia. 1999 metais Seime buvo įsteigta speciali komisija, vadovaujama krikščionio demokrato Arimanto Raškinio, kuri pristatė žmonėms Visuomenes informavimo įstatymo pataisų projektą. Šiuo projektu siūloma įkurti viešos informacijos kontrolės institucijas: Viešos informacijos saugos komisiją ir Viešos informacijos saugos inspekciją, kurios turės nustatyti reikalavimus, „pagal kuriuos spaudos leidiniai, kino ir videofilmai bei kita viešoji informacija gali būti priskirtos prie erotinės, smurtinės ar kitos ribojamos viešosios informacijos, bei kontroliuoti, kaip įgyvendinami tokios informacijos apribojimai“

Tačiau, prisidengus pornografija, ne tik siekiama daug ką  paslėpti intymioje sferoje ir nubrėžti aiškią takoskyrą tarp viešosios ir asmeniškos sferų, bet ir kėsinamasi į pastarosios vidų. Norima ne tik uždrausti nederamo seksualumo plitimą viešumos diskursuose, bet ir rūpintis visuomenės psichine sveikata. 1999 metų vasarą Seimo pirmininkas V.Landsbergis pasiūlė projektą įsteigti Valstybinę psihikos sveikatos apsaugos komisiją. Komisijos reikalingumas šitaip teisinamas: „Lietuvoje pastebima tam tikra prislėgtumo, nevilties, depresijos tendencija, turinti ryšį su nusikalstamumu, savižudybėmis, alkoholizmu, polinkiu į narkomaniją“. Pastarojo teiginio logika užburianti: ne tik tai, kas yra vieša, privalo būti racionalu, tyra, neužteršta seksualiniu apraiškų, bet ir tai, kas yra iracionalu (žmonių psihinis gyvenimas), turi būti suracionalinta, išvalyta. Įdomu ir tai, kad su nusikalstamumu žadama kovoti įkuriant psihikos komisiją.

Sergstint kultūrinių tabu sutvirtintą viešąją erdvę nuo iracionalių reiškinių (erotika, pornografija) ir psichinių ligonių, į pagalbą itin dažnai pasitelkiama vaiko figūra.

A.Tereškinas, „Kūno žymės: Seksualumas, identitetas, erdvė, Lietuvos kultūroje“