:: Pradžia
:: Analizai
:: Auksinės varpos
:: Bybio dainos
:: Blevyzgos
:: Kalbos pirtelė
:: Kempinligė
:: Klizma
:: Šūdų malūnas
:: Distrofikų arena
:: Nuorodos
:: Kontaktai

Boba su smegenais tinka į žmonas, o visos kitos tik seksui

Vincas Mykolaitis – Putinas prieš Lietuvos liaudį altorių šėšėlyje

...ištraukos... 

Pasaulio atpirkimas

Tyliai girgždėjo aprūdijusi ir aplipusi sukrešėjusiu krauju vėtrungė, besisukdama ant apdegusios pirkios kraigo. Išbadėję ir liesi laukiniai šeškai graužė dvokiančios mėsos likučius nuo jau atšalusių žmonių kūnų taršydami juo su pasimėgavimu ir kaukdami į besileidžiantį kruviną mėnulį. Girdėjosi gailus vaiko verksmas, kurį panikos apimti tėvai bandė išgelbėti įmesdami į šulinį, kur jo nepasiektų ilgos Juodosios Ordos pakalikų rankos. Aplink sklandė sudegę pelai, vėjas tyliai ritino šabakštynų kupstus, kurie vis kabinosi į žmonių ir gyvulių lavonų likučius, o nustelbdamas net sudegusios mėsos tvaiką, tartum materializavęsis ore kybojo Mirties kvapas. Aukštai danguje ratus suko maitėdos grifai ir plėšrieji vyturiai, kuriuos bematant išvaikė tartum dvi sidabrinės strėlės akies mirksniu dangų perrėžę F-117A naikintuvai. Tolumoje griaudėjo zenitiniai pabūklai, bandydami atmušti Luftwaffe'no karines oro pajėgas. Tik šioje romioje ir tykioje idilėje, tykiai slinko juodi begęstančios jaujos dūmai virš gilaus nuotekų griovio, kuriame tykiai snaudė jaunasis klierikas Liudas vasaris.

Pabudintas skardžiabalsių giesmininkų vyturių šaižaus klykimo, jaunasis klierikas Liudas Vasaris, baisiai krečiamas klaikaus rytmetinio drebulio, pramerkė aptrauktą balzgana miglele kairiąją akį ir, sukaupęs paskutines dvasios jėgas, pabandė sulaikyti į dienos šviesą besiveržiančią vakarykštės puotos likučių čiurkšlę. Ir jam tai būtų pavykę, jei ne šalimasis griovio ant apsamanojusio viržių kupstelio parimęs sukumpęs rūpintojėlis išaižiojusia ir kirvarpų išgraužta mediena, kursai atsigręžė į sutrikusį dievo avinėlį ir rūsčiu gergždžiančiu balsu, sužaižaravęs piktomis, krauju pasruvusiomis ir nieko gerą nežadančiomis akimis, tarė:

-- AAAA UUUU, tfu blet'!!! Atgaijlauk prakeiktas nusidėjėli, nes nebūsi išganytas ir nebus išganyta tauta tavoji... Ilasa dial pereta! Zodacare od Zodameranu. Odo cicale Qaa! Zodoreje, lape zodiredo Noco Mada, hoatlaahe Saitan! ("Šūdų giesmė" 13 dalis, 3 eilėraštukas, 4 punktelis, 17 eilutė)

Iš išgąsčio staigiai pasukdamas mėšlungio sutrauktą kaklą Liudas vos, vos nenusilaužė galvos, bet vis tik sugebėjo įsmeigti bereikšmį žvilgsnį rūstaus pranašautojo pusėn. Šis puvėko rūpintojėlio veidas pasirodė prasikaltusiam klierikui labai pažystamas ir jis, įtempęs kempinligės polipų gurvuolėliais apkibusias pragertas ir prarūkytas smegenis, ėmė karštligiškai mastyti. Vagis!!! Toptelėjo Vasariui. Dar jam mažam būnant sodžiaus būrai pagavo niekšą kiauliavagį avių tvirkintoją ir surišę atnešė pirkion. Tuomet tėvas smarkiai mušė pyderą plėšiką, o mažasis Liudukas nesuprato kodėl, nes visuomet vaizdavosi savo tėtuką esant gerą žmogų, nepaisant to, jog tasai apturėdavo visas kaimo bobas ir karčemoje sukeldavo riaušes kiekvieną šventadienį. Taigi šis rūpintojėlio veidas priminė aną, iš atminties gelmių išplaukusią žmogystą, žaliomis ir mėlynomis mėlynėmis nusėtu veidu ir raudonomis akimis, bei didžiule pageltusia nosimi, kurią tąsyk būsimasis klierikas badė ilgu šiaudu. Taip pat prisiminė Vasaris ir išlindusias vagišiaus genitalijas, kurias jis su pasimėgavimu glostė ir vartė tarp mažų pirštelių - galbūt čia ir glūdėjo Liudo homoseksualizmo pradas, dėl kurio vėliau patirta tiek nuoskaudų ir pasiduota į kunigus, kai galėjo būti puikiu burmistru arba net kolūkio pirmininku. Suaudrintas tokių prisiminimų dorovingasis girtuoklis pažvelgė į rūpintojėlį ir tikėdamasis, jog šis bus toks pat geranoriškas kaip ir vagišius avių tvirkintojas (kursai visai neužpyko, kai mažylis Liudukas jam sukišo karštą žarsteklį atitinkamon vieton), ėmė tiesti purvinas rankas į dangų ir ašarų pilnomis akimis melsti pasigailėjimo, kuris veikiau perėjo į isterišką klykimą:

-- Kumbaya my Lord, kumbaya! Oh Lord, kumbaya! Atsikabink Piktoji Dvasia, aš tau ne paprastas susmirdęs būras ar sukumpęs valstietis, aš Klierikas... Klierikas aš!!! Ne tau man nurodinėti atgailauti ar ne! - piktai pakratė kumščius ir sutrepsėjo kanopom.

-- Tylėk menkaverti žemės kirmine, - pradėjo savo tiradą sukumpęs rūpintojėlis. - Neduok Velniau tu būsi šiąnakt sugriešyjęs, ar kitaijp suteršęs klieriko sutanos garbę, kaliausi Tartaran tu ir nusitempsi visą savo padermę beverčių gyvių žmonėmis save betituluojančių! Apsivalyk! Apsivalyk galvijau nuo blogos materijos ir juodų minčių! - išveblenęs paskutinį skiemenį puvėkas pravėrė savo skarda kaustytus nasrus ir dusliai atsikrenkštęs spjovė klieriko pusėn, kursai vos spėjo patraukti sutanos skvernus, nors ir tuos pasiekusių seilių likučiai pradegino kiaurai.

Stabo ištiktas Vasaris, prisiminęs vakarykščią sodomą ir gomorą, bei ištvirkusias Brandenburgo kekšes tik žioptelėjo dvokiančia burna, kurią puošė viso labo tik 3 pajuodę ir negailestingai kirminų sugraužti dantys, ir nebegalėdamas ilgiau išlaikyti besiveržiančio šlykštybių geizerio ėmė su pasimėgavimu vemti. Sukaupęs visa jėga ir išlikusio blaivaus proto likučius, stūmė jis šią nuodėmingąją, kupiną blogio syvų čiurkšlę laukan. Trykštantys įvairiaspalviai ir žaižaruojantys fontanai vaiskia ir paslaptinga šviesa nutvieksdami nušvietė horizontą ir bebrėkštantį purpuro atspalvio dangų, džiugesio kriokliais išganydami pasaulį, bei varganus jo gyventojus paskendusius nuodėmių ir gašlybių liūne. Įvairiaspalvės liulančios arkos tarsi šventinis konfeti leidosi ant supluktų ražienų, nuklotų vėsia rytmetine rasa laukų ir klonių, bei gūdžių girių išvalydamos jas nuo amžių amžiais susikaupusio blogio, pykčio ir juodos materijos krešulių bastionų. Net ir šalia griovio berymantis apsamanojęs rūpintojėlis nebuvo regėjęs tokio skaisčiai tyro pirmapradės materijos ir substancijos proveržio...

...Ir toliau romiai čiulbėjo kerštingieji vyturiai, sukdamiesi aplink klebonijos kryptimi patvoriu bešliaužiantį Vasarį...

...Tolumoje sušmėžavo neišvengiamai besiartinančios Juodosios Ordos pulkai.....

...Brėško... 

Šventinės nuojautos

Aušo niūri ir iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskirianti diena, bet visi Griosnichto gyventojai jau ruošėsi didžiosioms vakaro iškilmėms. Šiemetinė Didžioji Punų Galaktikos nukariavimo diena turėjo būt' ypatinga, mat net iš pačio Brandenburgo rinkosi aukštuomenės grietinėlė su savo puošniom ir gausiom svitom, bei kohortom. Šia proga visas miestelis atrodė itin šventiškas: mėšliną gatvę juosiantys pamazgų kibirai ir nuotekų kanalai buvo išdabinti įvairiaspalviais kaspinais ir rainuotomis juostomis, gigantiški spalvingų ir kvapnių šiukšlių kalnai rodė, jog svečių yra su neslepiamu džiugesiu laukiama. Būreliais bešmirinėjantys vaikai buvo ganėtinai apiprausti ir šventiškai švepluodami giedojo odes Opšrui Išvaduotojui. Sukiužusios nameliukų durys tiesiog švytėjo išdabintos kukurūzų bei burokų gurvuolėmis, o vietinis žynys Sarumanas ženklino jas akvarele ir balandžių išmatom, po nosimi burbėdamas linksmų švenčių linkinčius užkeikimus...
- Ptfu bliet' - matydamas šį, jo akims klaikų vaizdą, pro paniekinamai sukastus dantis iškošė didžiausias apylinkių plevėsa ir nepataisomas pijokas, visiškas degradas, jaunasis klierikas Liudas Vasaris. 
Su baisiausiu krebždesiu iš tos pačios šiukšlių krūvos budinosi ir vietinis miestelio šerifas Jonas Wallkeris. Vasaris pastarajam mitriai stuktelėjo alkūne pašonėn ir metė gašlų žvilgsnį į bakalėjos tarpduryje bestovinčią baisiausiai storą smuklininko dukrą Algedebogniją. Ši gi praeiviams gan įkyriai demonstruodama savo išvirtusius riebaluotus papus, pasikėlė klostuotą sijoną ir klieriko žvilgsniui pasiūlė savo šašuotą liašką... Šiuo reginiu toli gražu nesužavėti abu baliaunykai sutartinai atpylė vėlyvus pusryčius ir galutinai išsibudino. Žiauriai sukirtęs pentinais šalia gulėjusiam bekojui invalidui, klierikas spėriai nužingsniavo Griosnichto rotušės linkui, kur vakarop ir turėjo vykti šventinis iškilmių balius...
Staiga Liudui Vasariui šovė išganinga mintis užsukti į vietinę bažnytėlę išsipagirioti ar šiaip kokią velniavą, nedorą darbą atlikti. Vikriai įsmukęs į varganą vietinį dievo namų filialą nutrupėjusiais čerpių kupolais ir išaižėjusiom sienom, bei tartum bedantės milžinų didžiavyrių burnos žiojančiais išdaužytais vitražais, klierikas bematant pasuko zakristijon. Kovinis rožančius šaižiai šniokšdamas berėžiamą orą pakeliui nukautavo keletą atsitintinai pasitaikiusių priklydusių davatkėlių ir kitų žydų. Žengtelėjęs altoriaus pusėn Liudas ramiai nusivalė savo kruviną įnagį į purvinos sutanos skvernus, pačiupo pirmą pasitaikiusį po ranka Kristaus Kraujo butelį aka Velnio Lašus ir jaukiai įsitaisė klausyklėlėje, godžiai pilna burna žiaumodamas plotkelius, macus, bei kitus šventus blynus... vis nuvydamas šalin įkyriai belendančias išpažinties bobules ir švelniai jas atstumdamas pagaliu šalin nuo kunigo kioskelio. Taip ramiai bepramogaujant jaunasis dievo tarnas ir nepajuto kaijp užmigo...
- ...paskutinisyk išpažinties buvau prieš aštuonias saules... - sugražino šnabždantis balsas Vasarį į realybę. - Ar duosite išrišimą o kunigėli?
- Kaaaaa?!! Ką bliet' sakai nx? - Susivokė jaunasis klierikas. - Čiuuulpk kiakšia, čiūūūūlpk ir, kad daugiau čia nematyčiau....
Jau gerokai abiejom saulėm kryptelėjus horizonto linkui, šauniai pasismaginęs ir visapusiškai patenkintas bei eilinį kartą išniekinęs bažnytėlę, Liudas nulipo senais išaižėjusiais, gausiai šeškų išmatomis nusėtais laiptais, kur kaktomuša susidūrė su gan linksma draugija taipogi betraukiančia iškilmių kryptimi.
- Garbė Opšrui Tiubiterijui! - pabandė lystelt į šikną klierikui nusmurgęs klapčiukas Ipolitas. - Su Didžiąja Punų Galaktikos nukariavimo diena jus šventasis tėveli.
- Aha bliet' sukos jibenimat'. In nomine patrie, Et fili, Et spiritu sancti!! - greitakalbe išpyškino klierikas.
- Yyyyk, šyyyta gi... - neatsilikdamas pravėrė savo bepūvančius žabtus Šaraškinas, kadaise buvęs perspektyvus verslininkas, kol pamišimo akimirkoje nesudegino savo kontoros. - Girdėjom, jog puotoje ir kekšių iš Brandenburgo bus... nuuuu...
Susikibusi parankėm ir užtraukusi seną kabokų kovos dainą šaunioji trijulė, lydima pulko krykštaujančių utelėtų kreivadančių klipatų vaikų, patraukė į garsiąją gotikinę Griosnichto rotušę, švelniai dar vadinama Ratushiel'ka...

Puota

- Vyrai! Duokite išgerti!!! - Įbėgdamas jau nuo slenksčio dusliai šūktelėjo kosmoso kurjeris Spacewallkeris. Ir galiausiai, vienu mauku ištuštinęs paslaugiai raketinės baterijos kapralo Karbunkelio pasiūlytą midaus taurę, teikėsi prabilti į nejaukiai pritilusius garbiuosius svečius.
- Taijvat bliat', diela tokia... - krimstelėjo pelkinio krabo koja ir ja musikuodamas dėstė toliau... - Juodoji Orda paėmė Mingus ir pasuko Niekieno Žemėsna persigrupuoti mažu. Pagonių kunigaikštis Mingirdautautautas paskelbė visuotinę mobybilizaciją ir sutelkė pagrindines pajėgas bbz kur. Na o Didžioji Laiko Lordų taryba tiesiog linki mums linksmų švenčių!!!...
- Na tai ir linksminkimos! - šūktelėjo turtingas žemvaldys Maximusas tėkšdamas tuščią taurę židinin. - Tekrenta ant jūsų o Galingojo Opšraus Tiubiterijaus šešėlis!!
- Hola! Skol'! Za Rodinu!! - atkartojo garbieji svečiai; linksmai užgriežė kelios kapelijos ir poros vėl įsisuko į šauniojo tryptinio verpetą ant riebaluotų, gausiai apšnerkštų didžiosios menės grindų... Už ilgų pasieniuose išstatytų stalų vėl pasigirdo apygirtės dainos, naikinamo ėdalo ir gėralo garsai... 
Abejingai apatišku žvilgsniu iš savo pritemdytos alkovos šią puotą stebėjo ir apsiblaususios Liudo Vasario akys. Pastarasis atsainia ranka negrabiai glostinėjo jam ant kelių sėdinčio nuogo berniuko klubus, su kuriuo katik aijstringai laižėsi. Sieninis smėlio laikrodis netikėtai išmušė dešimtį, vėl sugrąžindamas klieriką iš rožinių narkomano svajų...
- Oh tu bliet' pederaste tu mažas! - Atsikvošėjo dievo tarnas ir šiurkščiai nuvijo vaikutį taikliu kojos spyriu. - Sušiktas nacis, skinhead'as... - sumurmėjo panosėje susikišdamas savo išvirtusias genitalijas tarp sutanos klosčių.
- Ahoi! Turim damų! - Valiūkiškai šūktelėjo Pontijus Pilotas įlinguodamas į Vasario nišą su trejom Brandenburgo kekšėm, kurios bematant klestelėjo ant sofutės ir koketiškai prisišliejo arčiau.
- Vyno, midaus, ei garson! - spygtelėjo nuogakrūtėms padavėjoms dieviškasis tarnas ir užsivertęs gražesniąją brandenburgietiškosios kekšės krūtį ant peties, bei pačiupęs už storos, šašuotos, išsišovusiom venom liaškos, pasinėrė į aistringą meilės verpetą... lauke tyliai švilpė pamažėle stiprėjantis vėjas; tolumoje kauktelėjo vienišas vilkolakis suneramintas grėsmės nuojautos atsklidusios iš kaukų pasaulio... sparčiai temo...
Skardūs varpininko Nikodemo skalambyjamų varpų dūžiai galiausiai sukvietė visus į didžiąją menę; artinosi vidurnaktis - iškilmių kulminacija. Karlborno Imperatoriškasis Cirkas jau baiginėjo savo programą. Galiūnai baigė grumtis purvo ringe; šokančios meškos nugirdytos alum su relaniumu taikiai snaudė pastaliuose; šmirinėjo pavieniai kardų ryjikai ir ugnies bei šlapimo spjaudytojai... su garsiom ovacijom baigėsi atskira klounų programa...
Staiga prie mikrofonų eilės prisiartino raiša žmogysta. Tai buvo miestelio rylininkas Karlas su plika ir neskiepyta Gvadalalabapapūmo beždžionėle, kuri bematant ėmė striksėti į graudžiai pragydusios karlo rylos taktą. Deja, šaunieji šoumenai jau niekam nerūpėjo - didysis menės laikrodis išmušė lygiai dvylika. Lygiai dvylikta, pasak nesuskaičiuojamų mitų ir legendų bei kitų oficialių ir neoficialių rašytinių šaltinių, prieš daugel tūkstančių metų, Didžiavyris Išvaduotojas Opšrus Tiubiterijus pradėjo lemiama ataka prieš Blogio Imperija pykšteldamas iš savo tarpgalaktinio kreiserio Aurora priekinio pabūklo. Pagerbdami šią akimirką pokštelėjo miestelio gynybinės sienos zenitiniai pabūklai, tolumoje sugriaudėjo kosmouosto patrankos. Visi, dar gebantys paeiti, išsikepurnėjo į gatves ir dainuodami didžiai graudžias praeities didžiavyrius šlovinančias giesmes, taip pat pyškino iš savo mortyrų, muškietų bei savadarbių kulkosvaidžių. Naktinį dangų nušvietė trasuojančių kulkų pliūpsniai ir pavieniai fejerverkai, ugninės gyvatės, karštosios ugnelės. Net taikiai orbitoje bekybojusio "Parvuočio Šotiomkino" įgula iš solidarumo pokštelėjo plazminiu pabūklu niekuo neprasikaltusiam ryšių palydovui ištaškydama jį k čiortavyj matieri. 
Viso džiugesio ir ekstazės sūkuryje niekas nė nepastebėjo kas dedasi didžiosios menės scenoje. Mažoji rylininko beždžionėlė šokiruota kurtinančio triukšmo galutinai pamišo, su bedrimbančiom putom iš nasrų šoko savo šeiminko pusėn ir vienu krimsniu nukando jam galvą. Laukiniu įniršiu morkavai tviskančios akys staiga susidūrė su daugelyje kovų užgrūdinto raketinės baterijos kapralo Karbunkelio rūsčiu žvilgsniu...
- AAAAAaaaaaa!!! - Mergaitiškai sukriokė kariūnas. - Run for your lifes!! We are all gonna die!!!! Tai Usūrinio Šinšilo šmėkla... ratunku!!!
Svaigalų aptemdytom sąmonėm svečiai paniškai ėmė brautis išėjimo linkui; vyras trypė vyrą, apgirtę husarai pliekė sunkiaisiais kulkosvaidžiais bandydami nupilti bestriksinčią šviestuvais Karlo beždžionėlę, su kiekviena salve vis nupildami porą ant stalų beklykiančių brandenburgietiškųjų kekšių. Dar sumaištį ir chaosą padidino netikėtai nuvirtusi centrinė kolona su gigantiška falo skulptūra; klausą draskė pritrėkštųjų ir betrypiamų žmogystų dejonės; viskas sumišo kraujo klanuose, maisto likučių, atpilto skrandžio turinio ir išmatų klanuose...
Paskutiniai blankūs tolesnių įvykių atspindžiai menkai teįsispaudė Liudo Vasario smegeninėje... tik košmariškas brovimasis per klykiančią minią, pora suskaldytų makaulių... paniškas bėgimas rotušės požemiais, kanalizacijos kolektoriais... pagaliau šviesa... blankiai blinksinti mėnesiena viršum tuščio cucumberių lauko pačiam miestelio pakrašty... košmaras baigėsi, toptelėjo begęstančioje klieriko sąmonėje... o pakelės nuotekų griovys pasirodė toks mielas ir viliojantis... dusliai tekštelėjęs kūnelis bematant nugrimzdo sapnų ir vizijų pasaulin, narkotizuotų košmarų karalystėn...
...Iš šiaurės Griosnichtan įžengė Juodosios Ordos žvalgybiniai pulkai... dangaus skliautą rėžė uodeguoti meteorai - ryšių palydovo liekanos...
...dar kartą gūdžiai sustūgo vienišas vilkolakis sprukdamas tolyn nuo besiartinančio Blogio... jo būkštavimai išsipildė...
...ir tik tykiai giliame danguje žibėjo nebylios žvaigždės...