:: Pradžia
:: Analizai
:: Auksinės varpos
:: Bybio dainos
:: Blevyzgos
:: Kalbos pirtelė
:: Kempinligė
:: Klizma
:: Šūdų malūnas
:: Distrofikų arena
:: Nuorodos
:: Kontaktai

Boba su smegenais tinka į žmonas, o visos kitos tik seksui

Pasakojimai apie opšrų Tiubiterijų

Žiaurusis opšrus Tiubiterijus

Vieną žvarbų ir gūdų rudens vakarą raiša, žabala, bei pakumpanojusi stačiakūprė senučiukė ėjo nešina žabų ryšuliu namolio per itin tankią ir slėpiningą girią. Girią, kurioje pasak senųjų legendų, nuo Nacionalinės Gvardijos slapstėsi plėšrusis Opšrus Tiubiterijus. Bobutė tatai žinodama bei numanydama ėjo itin tykiai ir atsargiai, bijodama liauniausią šakelę pajudint ar kitokį šabakštyną užkliudyt. Gūžėsi nuo menkiausio šešėlio ir niekiausio vėjo dvelktelėjimo instinktyviai stipriau suspausdama žabų ryšulio šniūrus ir sarafano skvernus prie krūtinės. Sugrubę ir aptrupėję nupūvusių pirštų galiukai mikliai cipeno kovinio rožančiaus išlinkusiais vingiaijs tarsi brėždami užburtą ratą besaugantį nuo baisiųjų girios gyvių, nebylios lūpos ir nukaręs gleivėtas liežuvis pro baisias dantų liekanas, bei kitas žiojinčias kiaurymes tingiai ir melancholiškai vapėjo keistus užkeikimus, kai tuo tarpu didelės, laukinio, paniško siaubo išplėstos akys vangiai stebėjo drėgnu miško paklotu striksinčius vabaliukus šviečiančiom šiknom, kurie bubutei priminė taijp geidžiamą ir mielą širdžiai namų spingsulę.
- Uuuuuu!!!! - seno lazdyno drevėje gūdžiai subaubė kolibris. - Uuuguguguguuu!!!...
Bobutė staiga nervingai krūptelėjo, išmesdama žabų ryšulį, bei nevalingai besituštindama, metė paklaikusį žvilgsnį lapijos tankmėn ir nuskuodė raitydama kulnus į girios tamsą. Aštrios šakos skaudžiai rėžė raukšlių išvagotą bobutės veidą ir storas liaškas, skuosti darėsi vis sunkiau, nes jau toli gražu ne mergaitiškos krūtys sunkiai daužėsi į kelius ir trukdė aukštai keltis kojas, todėl pasukdama už eilinio šimtamečio bambuko kamieno ji netyčiomis užkliuvo už išpampusios šaknies ir tėškėsi tvodamasi visu ūgiu paslika žemėn. Tyliai sužvangėjo ir amžiams pranyko šabakštynų tamsioje tankmėje bobutės mabiliakas...
Staiga nei tai stojo, nei tai pakybo kraupi ir slogi tyla, net pats mįslingasis girios vėjas nebejudino šlapiu sidabru blizgančių voratinklių, dygliuotuose šabakštynuose nustojo cypsėti grybai. Bobutė lėtai lėtai pakėlė pavargusias, ašarų pilnas akis ir savo siaubui išvydo tai... išvydo piktas, laukiniu įniršiu liepsnojančias ir piktą lemiančiu žvilgsniu ją stebinčias raudonas akis, bei kraupų siluetą artėjantį josios link. Bobulytė iš to siaubo negalėjo nė krustelėt, tik tyliai inkšdama stebėjo į abiejų mėnulių pilnačių šviesą išnyrantį legendinį Opšrų Tiubiterijų.
- Aga bliat nx bobute, pakliuvai į mano žabangas! - nusikvatojo piktasis Opšrus. - Dabar aš tave pamokysiu kaijp iš mano miško malkas vogt!!!..
- Pasigailėk vaikeli mielasai, - ėmė šniokšdama verkšlent bobutė, - man juk žabarėlių reik, kad susišildyčiau savo senus kaulus ir nepastipčiau myriop...
- Och tu bliat' tu qrwa nx!!! - sustūgo ir sutrepsėjo kanopomis Tiubiterijus. - Dūra tu, jau geriau šiaip nudvėst kur pakrūmėj pakračius kojas, nei į nagus pakliūt manuosius! Pizė tau dabar bus nx... - Staugdamas Opšrus šoko ant bobutės ir vienu ypu nukandęs abi kraujosrųvų išvagotas klišas kojas nubėgo gūdžion ir slėpiningon tankmėn palikdamas pastarąją lėtai ir skausmingai kankinančiai mirčiai...
...Tik po aštuonių dienų vargšę leisgyvę ir beveik mirtinai nukraujavusią bobutę netyčiomis aptiko šungaudžiai-medžiotojai, kurie ją ir nugabeno į Švenčiausiosios Mergelės Nekaltybės Praradimo Tarybinę-Sanitarinę ligoninę. Deja, bobutė, nuo patirto emocinio ir filosofinio šoko po kelių dienų ten pat ir mirė pakračiusi rankas, papus ir kitas dar likusias galūnes paskutinisyk išleisdama mažą mažą išmatų srovelę tartum protestą prieš žiaurią realybę ir 14-tąją pataisą...
...O žiaurusis Opšrus Tiubiterijus, pasak kitos ne mažiau paslaptingos legendos, pabūgęs Juodosios Ordos keršto pabėgo iš šalies ir išgalabyjęs visus Robino Hudo vyrus dabar slapstosi Tankiojoje Šervudo girioje....
Taigi mielas skaitytojau, moralas čia jau būtų tokis... nesibijok šešėlio savojo ir eiki per gyvenimą tiesiai, nekrūpčiodamas ir nebėdavodamas dėl sunkumų, o susitikęs su bėda akis į akį pirmas ją įveik, o ne lauk, kol ji įveiks tave...

Jonukas ir Grytutė prieš opšrų Tiubiterijų

Seniai seniai, prieš daugel tūkstančių metu, gal kokiais 1554, o gal ir 1714 metų gegužę, Caro Riuriko laikais, vienoje didžiulėje ir turtingoje karalystėje, kur midaus upeliai tekėjo ir meduolių kalnai styrodami stirksojo, šalia neįžengiamai gūdžios Labanoro girios, gyveno kartą diedas su boba. Ir ne šiaip sau gyveno, o augino 2 gražius, numylėtus ir visai utėlėm neaptekusius vaikučius - Joniuką ir Grytutę. Joniukas buvo paprastas kiemo vaikas, kas dieną ėjęs į "Kalniečių Pramogas", ten rijęs žolę ir tūsinęsis su kitais skustagalviais, tėveliai jį labai mylėjo, sakė, kad iš jo išaugs geras Lietuvos artojėlis ar tai kareivėlis, taip pat jiems labai patiko Joniuko geri draugai: Mindaugėlis (kurį visi vadino Murziuku) ir Šustauskų Vytukas.. Grytutė buvo paprasta mergaitė, kartais mėgdavusi paraganaut, kerėt, išsikviest protėvių dvasias, taipogi kartais pasiklausanti Nirvanos, Marilyn Manson ir kitų tautinių grupių. Diena iš dienos ji galėjo žaisti su savo woodoo lėlėmis, vorais, skorpionais, tarantulais ir kitais naminiais gyvūnėliais... Tačiau vieną dieną, didžiosios melioracijos metu, neatlaikę baisių gyvenimo sunkumų, diedas su boba atidavė galus trenkdamiesi savadarbiu sklandytuvu į Gedimino pilį ar tai į užminuotą Lietuvos viešbutį. Likę našlaičiais vaikučiai iš pradžių nuėjo šunims šėko pjauti, o po to, bandydami prasimanyti pinigų, bandė saugumui iškišti pačių sumeistruota Binladeno kopiją, tačiau nepavykus šiam sumanymui patraukė į gūdžią Labanoro girią pasidaryti sau galo ar tai pasiaukoti kokiam tai Perkūnui. 
Taip jie ėjo dieną, dvi, tris, septyniolika, 48... ir nieko nesutiko, išskyrus 3 kekšes, žolės pardavėją ir rylininką su beždžionėle. Šimtas dvyliktą dieną rombinzonai, nieko nevalgę ir negėrę, o tik žolės parūkę, priėjo jie kokį tai namelį. Tas namelis buvo ne šiaip sau namelis, o visas rūmas, pastatytas vien iš visokių narkotikų: Ecstasy tabletėm grįsta asla, žolės stogas, LSD briketų sienos, nutinkuotos kokainu - tikra narkomanų irštva. Vaikučiai be galo apsidžiaugė tokiomis radybomis ir nesivaržydami pradėjo skanaudami smaguriauti gėrybes. Kai jie gerokai prikvaito, iš namelio išėjo piktai pikta ragana ar kažkoks tai Binladeno antrininkas, ir piktai juos nužvelgęs, piktai pačiupo ir piktai įmetė į piktą gardą šalia piktųjų usūrinių šinšilų. Kadangi ta pabaisa jau buvo 12 dienų nieko nerijusi, nusprendė ji nueit pririnkt žabų laužui, ant kurio keps savo šiandieninį laimikį... 
Ryšulėlį prisirinkusi ji, ramiai pasišvilpaudama pro savo pajuodusius ir apkirmijusius dantis, patraukė į savo gūžtą medžių tankmėje. Tačiau netikėtai nei iš šio, nei iš to, kaip perkūnas iš giedro dangaus, kaip stirna iš tankmės, prieš ją išdygo caras Riurikas su visa savo šauniųjų Husarų kariauna, kuris tuo metu jojo nudobti piktąjį Opšrų Tiubiterijų. Pamatęs tokią baidyklę, caras pasiuntė savo ištikimą tarną Ivaną Susaniną pribaigti ją medžių tankmėje, ką šis netrukus ir padarė. Riurikas, piktai nužvelgęs prieky styrojusius beržus, dunksojusius kemsynus, šabakštynus ir kirmėlynus, netikėtai kažką užuodė. Taip, jis neklydo. Tai buvo piktojo Opšraus Tiubiterijaus gūžtos kvapas, kurio caras Riurikas nepamiršta jau daugel metų, nuo tada, kai 2 Punų karo įkarštyje jis netikėtai užklydo į šį mišką ir visa jo vadovaujama Aukso Orda žuvo baisiuose Opšraus nasruose. Dabar jis sugrįžo keršyt su 101 kart didesne kariuomene, vedinas baisaus keršto ir noro pamaut tą baisų žvėrį ant (savo) kuolo. 
Dabar, pagaliau užuodęs šį šleikštųjį ir vėmimą krauju sukeliantį kvapą, caras Riurikas stipriai bedė pentinais savo arkliui į šonus ir nulėkė savo kariaunos priešaky link Opšraus gūžtos, mindydamas kiškius, zuikius, triušius ir kitus miško gyventojus. Taip lėkdami jie netrukus išvydo didžiulę olą, aplink kurią buvo daugybė boluojančių arklių ir žmonių kaulų, greičiausiai Opšraus apgraužtų. Išvydę šį vaizdą caro kariai perbalo, kai kurie peršiko ir apsimyžo, o vienam net šūdai su myžalais pradėjo sruvent pro šalmo viršų. Užuodęs žmogieną iš gūžtos spitriai išropojo ir pats Opšrus Tiubiterijus. Ilgai nelaukęs jis puolė draskyti ir kandžioti drąsiuosius caro Riuriko vyrus. Jau po minutės iš visos kariuomenės buvo belikęs tik didelis mėsos kalnas su besišakojančiomis rankų ir kojų nuograužomis. Pats caras, išvydęs tokį kraupiai siaubingą vaizdą, nusikepurnėjo į tankmę, kur pakliuvo į vilkų žabangas ir nusitraukė pimapalą. Po šios moralinės traumos jis visiškai išprotėjo, dar ir dabar jį galime surasti besėdintį šiukšlinose Griosnichto gatvėse, bepasakojantį praeiviams apie tai, kaip punai galaktiką nukariavo.
O Jonukas su Grytute dar ir dabar greičiausiai sėdi raganos trobelėje, bet kadangi ši pasaka ne apie juos, tai aš per daug ir nesidomėjau tolesniais jų likimais...

(c) kažkokių Kauno paauglių kūryba