:: Pradžia
:: Analizai
:: Auksinės varpos
:: Bybio dainos
:: Blevyzgos
:: Kalbos pirtelė
:: Kempinligė
:: Klizma
:: Šūdų malūnas
:: Distrofikų arena
:: Nuorodos
:: Kontaktai

Boba su smegenais tinka į žmonas, o visos kitos tik seksui

Miškas ir jo dėsniai (2 dalis)

.............O aušros čia tykios...........

Dar miške gyveno Makaka, ji buvo pusprotė ir raudonšiknė, todėl ją mušdavo dažnai, nes nemėgo spalvotųjų.
Jai tai baisiai nepatiko, bet ji apie tai ilgėliau nesusimąstydavo. Kažkada gilioj vaikystėj lapė ją išdūrė ir pasodino ant karštų anglių, Makaka stipriai apsidegino pasturgalį ir todėl nėjo į mokyklą, dėl ko ir tapo raudonšikne kvaiša. Taigi, sunku miške pankuoti.

Miške dar gyveno Apuokas, tas buvo labai išmintingas, žvėrys jį gerbė ir vaikščiodavo pas jį pasitarti, bet po to paprastai mušdavo, nes apuokas buvo kurčias ir žvėrims nepatiko jo nuolatiniai perklausinėjimai. Taip, sunku jam buvo gyventi viename medyje su Geniu ir nuo kalenimo jis  apkurto. Va jis ir šnibžtelėjo Kurmiui, kad pasiraustų po medžiu. Bet kadangi buvo kurčias, tai neišgirdo, kaip tas medis dribtelėjo ant jo paties. Nerausk duobės kitam....

Miške gyveno Varlė, ji buvo žalia bjaurybė, jos nieks nemėgo, todėl ir mušdavo. Bet kadangi ji buvo labai šlykšti ir gliti, o dar visa nusėta karpų ir egzemų, niekas nedrįsdavo jos liesti plikomis letenomis. Todėl ją dubasino Šeško lavonu, įkištu į dvigubą celofaninį maišelį. Netgi mūsų miške taikoma Recycling sistema – antrąkart panaudojamos medžiagos, nesuyrančios dirvožemyje.

Varlė turėjo vienintelę draugę – tai buvo jos dukterėčia Rupūžė. Rupūžė buvo stora smirdalė. Ji buvo labai draugiška ir norėjo su visais draugauti, bet vos tik ji prie ko nors prisiliesdavo, tas iškart užsikrėsdavo egzemomis ir visą savo gyvenimą pūdavo gyvas. Va šitaip ir Varlė tapo tokia žalia ir šlykšti. Visi žvėrys vengė Rupūžės ir jos vienintelės visme miške nieks nemušė. Ją tik apspjaudydavo ar prišlapindavo į balą, kur ji
gyveno. Taip jau visuomet tam miške – žvėrys mato tik išorę, o siela jiems nerūpi. Todėl jie ir žvėrys...

Ypač Rupūžės spjaudyme pasižymėjo Kupranugaris. Jis buvo baisiai didelis ir niekam nepatiko. Jo miške vyko karas, tad jis emigravo į mūsų mišką, jis buvo kitatautis, todėl ir nepatiko. Netgi Lokys krėsdavo jam labai piktus pokštus. Va kartą Lokys užsimaukšlino šalmą, apsivyniojo žalią rankšluostį ir iššokęs Kupranugariui prieš nosį ėmė klykti „už alachą, šventas karas...“ ir sumušė jį kone negyvai. Kai iki žiemos Kupranugaris šiaip taip pasveiko, prisiekė keršyti viskam, kas žalia: jis sutrypė Varlę (jos liekanų iki šiol yra likę ant jo užpakalinių kanopų) ir užspjaudė Rupūžę. O kadangi šitų žaliųjų nekentė visi žvėrys, tai visiems miške labai patiko Kupranugaris, jis netgi gavo politinį prieglobstį ir registraciją. Bet kai pavasarį ėmė sprogti lapai, Kupranugaris ėmė versti medžius, už ką jį užkapojo Žvirblis.

Žvirblis vienintelis mylėjo ir keršijo už medžius, tai jis pasakė tada Geniui būti po reikiamu medžiu. Žvirblis buvo geras, bet dėl medžių jis negailėjo nieko, vėliau jis žuvo savo kūnu uždengęs medį nuo medkirčio benzopjūklo dantų. Žvėrys labai jo gedėjo, tad surijo medkirtį, nes Žvirblis buvo patriotas.

Dar miške gyveno Hakeris Bambyzas. Jis nuo mažų dienų gyveno tarp žvėrių, todėl jo nemušdavo. Jį šerdavo lapeliais ir uogytėmis, bet Bambyzui tai nepatiko, todėl jis mušdavo žvėris naktį, miegančius. Nes juk jei jis būt mušęs dieną, žvėrys būt supratę, kad jis ne Mauglis. Bet kartą jis per neapsižiūrėjimą sumušė Rupūžę ir supuvo. Tada žvėrys pagaliau suprato, kad jis ne Mauglis, nes Mauglis juk nemirtingas. Todėl jie labai ilgai mušė Hakerio lavoną. Va taip ir pražūna jauni talentai.

Dar ten gyveno Skruzdinas. Jis labai pyko ant visų ir buvo baisiai mažas, todėl dažnai kandžiodavo žvėris, o tie, nematydami kas kandžiojas, manydavo, kad tai Bambyzo šmėkla. Tuomet jie paaukojo Liūtą, mat šis buvo karalius, todėl turėjo mokėti už žvėrių kančias. Bet vienąsyk ir Skruzdiną pagavo. Neišmanydami, kaip tokį mažių mušti, jie jį apvesdino su Rupūže. Dabar tiedu laimingai gyvena. Neturėtų laimės, jei nelaimė padėjus nebūtų ..

Anksčiau, prie Liūto gyvos galvos, miške maišėsi ir Tigras. Jis nieko nebijojo ir galėjo sumušti bet kurį, nes buvo geras Liūto draugas. Bet po Liūto mirties Tigras tapo bailys ir ėmė slapstytis nuo žvėrių. Paprastai jis
slėpdavosi pelkėje, nes ji buvo taip sumyžta, kad žvėrys čia nosies nekišdavo. Prisiminę apie jo egzistavimą, žvėrys pykdavo, kad jis slapstosi, ir ieškodavo. Draugiškai ieškodavo, visas miškas. Bet nerasdavo: Tigras
neišleisdavo nė garso. Tiesa, vienąsyk, kai jo vėl ieškojo, Tigras neištvėrė ir sustaugė. O staugė jis todėl, kad pamatę, kaip Skruzdinas mylisi su Rupūže. Tragiškas vaizdelis. Jį surado, tačiau niekas nedrįso lįsti į pelkę
jo ištraukti. Tada žvėrys sumušė Kupranugarį ir privertė lįsti jį. Nors jis ir registruotas, bet vis tiek ne savas. Iš pradžių žvėrys mušė Tigrą kojomis per galvą, po to užmaukšlino jam ant snukio maišą su negyvu Šešku ir liepė kvėpuoti. Tačiau Tigras išgyveno ir ėmė dar geriau slapstytis. Taigi, reikėjo Tigrui vaikystėje žaisti slėpynių -- treniruotis.

Pati geriausia visame miške buvo Antilopė. Bet žvėrims nepatiko, kad ją sergsti Lokys, kuris ją buvo įsimylėjęs po Ožio mirties. O ji Lokio nemylėjo. Ji mylėjo Tigrą, nors nuo jo ir trenkė šlapimu, mat vargšelis
nuolat turėjo slapstytis pelkėje. Tačiau Tigras mylėjo Skruzdiną, nes kasdien matė, ką tas išdirbinėja su rupūže. Skruzdinas gi nemylėjo nieko. Todėl Antilopė buvo vieniša ir kaip išgalėdama gynėsi nuo Lokio kabinėjimųsi. Kartais jinai jį mušdavo. Bet nelabai smarkiai, nes buvo labai gera. Tik iki sąmonės netekimo.

Neseniai į mūsų mišką atsikraustė Kengūra. Jos miške kilo karas. Išgirdusi, kad į šį mišką įleidžiami pabėgėliai, ji čia ir atvažiavo. Iš pradžių žvėrys neperprato jos sterblės prasmės ir mušė. Mušė darniai ir tiksliai: kojomis ir tik per galvą. Bet po to, pagavę kampą, mušti liovėsi. Ėmė jai sterblėn krauti šiukšles, kurias iki vakaro ji turėdavo suėsti. Kartais, reikia pripažinti, kai šiukšlės pasitaikydavo itin neskanios, ji iškartydavo jas į Voverės drevę. Vakarais sterblėn tupdydavo Meškėną, kuris senų senovėje buvo prisirijęs
radioaktyvių atliekų ir todėl naktimis švytėdavo. Žvėrims tai nepatiko, nes jo švytėjimas trukdė jiems miegoti. Todėl vakarais jį mušdavo, o po to įgrūsdavo Kengūros sterblėn, kad nešvytėtų. Rytais ištraukdavo, mušdavo ir vėl paleisdavo iki vakaro.

Voverė nekentė Kengūros, bet mylėjo Genį – jis parūpino jai drevę. Radę pas Voverę šiukšlių, žvėrys ją mušdavo. Jie nemėgo nevalų. Išsisukinėjimų, neva šiukšlių primėčiusi Kengūra, žvėrys neklausydavo, bet dėl viso pikto mušdavo ir Kengūrą.

Po to įvyko natūriniai mainai su kitu mišku: žvėrys iškeitė Tigrą į Lokį Grizlį. Tas buvo juodas. O žvėrys juk nemėgo spalvotųjų. Todėl Apuokas subūrė partiją prieš juoduosius. Kasdien po partinio susirinkimo žvėrys gaudydavo Grizlį ir mušdavo, palydėdami žodžiais: "Še tau, juodašikni!" Po to partiečiai ėmė mušti ir Kiškį, sakydami: "Še tau, Žvairy!" Taigi, rasizmas yr blogai.

Žvėrys labai nemėgo Dygliakiaulės, nes ją sumušę iš pradžių turėdavo labai ilgai lupinėtis iš letenų dyglius, o po to visi ilgai šlubuodavo. Bet juk neimsi dėl to keisti įprastos tvarkos – tad Liūtas paskyrė Beždžiones
atsakingomis už Dygliakiaulės mušimą, kad jos paeiliui mėtytų į ją akmenimis ir kankorėžiais. Akmenys nudaužo Dygliakiaulės dyglius, o tai vertingi ištekliai – juos po to panaudodavo kitų žvėrių kankinimui, štai kad ir Vėžlio tipo, kaišiodami juos į korpuse esančias kiaurymes. Beždžionių konvejeris pasirodė toks efektyvus, kad po savaitės Dygliakiaulė nupliko, tapo tik Kiaule ir ėmė nuo atsakingų už mušimą slėptis baloje. Va ten jos snukį ir primynė Begemotas, o Kiaulės snukis tapo plokštut plokštutėtis, tad nuo tol kiaule
virtusią dygliakiaulę vadina Ančiasnapiu. Iš čia ir taisyklė: žinojimas = jėga.

Dar baloje gyveno Krokodilas, jis buvo kaip tankas – didelis, žalias ir plokščias. Dėl šios priežasties žvėrims baisiai patikdavo jį trypti, ypač nuoširdžiai trypė Briedis. Bet kartą jis supainiojo kur kuris Krokodilo galas ir ėmė trypti jo snukį. Krokodilas žioptelėjo ir Briedžio kojų kiekis sumažėjo perpus. Todėl Briedis ėmė vaikščioti ant užpakalinių kojų, dar vėliau jam aplaužė ragus ir pavadino Žmogum. Iš čia ir taisyklė: devyniskart atmatuok, dešimtą pjauk.

Krokodilo problema išliko tokia pat aštri, kaip pastarojo dantys. Tuomet mušti Krokodilą savanoriškai pasišovė Kurmėnas -- mažas, glitus ir susmirdęs žvėriūkštis, apžėlęs pilkšvu kailiu. Kurmėnas užeina krokodilui iš užnugario, įsibėgėja, šoka į vandenį ir paneria po juo. Niekam nežinia, ką jis ten po vandeniu išdirbinėja, bet nuo to Krokodilas ima veblenti cypiančiu kontraaltu ir susigėdęs išneša kudašių iš balos. Iš čia ir taisyklė: visa, kas genialu – paprasta.

Rudasis Lokys visai supirdo ir jau nebepajėgė vienu letenos smūgiu ištaškyti smegenis raudonšiknei Makakai. Tada Makakos nusprendė jį išsiųsti į užtarnautą poilsį ir ėmė mušti. O Genys iš sutrūnijusio kelmo iškalė
didžiulį antkapinį kryžių su užrašu „užtarnautas poilsis“, jis buvo pastatytas prie įėjimo į mišką, kad svetimi žvėrys žinotų, kokia mūsų miške tvarka. Makakos tarpusavyje pasidalijo dar neužmušto Lokio odą (žinoma ne visą, o tik tiek, kiek sugebėjo išlupt), ir pažadėjo daugiau jo nemušti – už tai ant pačios didžiausios odos skiautės jis užrašė paskutinį karališką įsaką: Apie Poliarinio Lokio paskyrimą nauju karaliumi. Iš čia ir taisyklė:
seniams pas mus vienas kelias.

Poliarinis Lokys gavo įsaką apie savo paskyrimą dar nenustojus dvokti Lokio tulžiai ant įsako. Nepaisant to įsaką jis iškart surijo, nes paskutinius du metus badavo, tad nuo išdžiuvimo buvo pusiau permatomas. Jis save paskelbė Aukščiausiuoju Vyr.Lokybininku ir išrikiavo visus žvėris pamiškėje. Po komandos „pirmais antrais išsiskaičiuot“ kas antras mušdavo kas pirmą ir atvirkščiai, ko pasėkoje gyvas liko tik kas trečias. Iš čia ir taisyklė: matematika – visų mokslų karalienė.

Žvėrys užsiminė Poliariniam apie pelkę, bet paskui stipriai dėl to pasigailėjo. Pelkė buvo sušikčiausia miško vieta ir siaubingai dvokė, kai į ją ką nors mesdavo (žvėrys viens kitą ten mėtydavo nuolat ir įvairiomis dingstimis, bet greta gyvų žvėrių į pelkę buvo mėtomi ir nelabai gyvi, kas įnešė savo indėlį į ten ir be to tvyrantį aromatą). Dar stipriau pelkė dvokė, jei ką nors iš jos traukdavo, ypač jei tai būdavo Begemotas. O traukt
buvo ką, nes pelkėje nuolat slapstėsi kai kurie žvėrys: tie, kuriuos pernelyg dažnai mušdavo, ir Piktadariai. Piktadariais buvo vadinami tie, kurios įmesdavo kas nors iš kietiakų. Piktybiniais Piktadariais gi buvo vadinami tie, kurie tvirtino, jog išvis nereikia nieko mušti. Aukščiausiasis Vyr.Lokybininkas atvedė žvėris į pelkės pakraštį ir tie ėmė mušti pelkinius. Aišku, pelkiniai juos sumušė, nes žaidė savo aikštelėje. Galų gale (kai besidubasinantys nutraukiojo vieni kitiems galus), pagal kvapą jau buvo neįmanoma susigaudyt, kas saviškis, o kas pelkinis. Ir tada žvėrys grįžo į mišką vedami Lokio, kuris iš baltojo galutinai virto ruduoju. Piktadariams buvo paskelbta amnestija, o Piktybinius Piktadarius buvo nutarta sumaišyti su šūdais kitąsyk. Iš čia ir taisyklė: Visi ten pateksim.