:: Pradžia
:: Analizai
:: Auksinės varpos
:: Bybio dainos
:: Blevyzgos
:: Kalbos pirtelė
:: Kempinligė
:: Klizma
:: Šūdų malūnas
:: Distrofikų arena
:: Nuorodos
:: Kontaktai

Boba su smegenais tinka į žmonas, o visos kitos tik seksui

Bybio prasmių kismas (praeities, dabarties bei ateities apžvalga)

Žvelgiant iš dabarties taško galima stebėti fenomenaliai iškreiptą bybio sąvokos suvokimo tendenciją. Šią mūsų apžvalgą išprovokavo didžiuliai neatitikimai dabartinės žmonijos sąmonės lygmenyje, kalbant apie bybį kaipo apie tokį. Todėl pagrindiniai šios apžvalgos tikslai būtų tokie:

• Bybio, kaipo tokio, sąvokos apibrėžimas;

• Semantinės sąvokos kilmės istorijos apžvalga;

• Sąvokos prasmės nustatymas bei apibrėžimas;

• Sąvokos prasmės kitimo tendencija bei galimos jos priežastys;

• Kritinė sąvokos prasmės kitimo analizė bei ateities vizija.

•  

1.Bybio, kaipo tokio, sąvokos apibrėžimas

Pati sąvoka “Bybis” (dar sutinkama kitaip – ”Bybys”) jau numato problematišką jos pačios analizės galimybę. Šią sąvoką galima priskirti tai pačiai sunkiai apibendrinamųjų pagal prasmę sąvokų grupei, kuriai priskiriamos ir tokios sąvokos kaip “gėris”, “grožis”, “meilė” ir panašiai. Ar esate kada nors pabandę nupasakoti, kas yra gėris? Jei taip, tai jums bus nesunku suprasti aukščiau išsakytą teiginį. Žinoma, prasmės plotmėje yra šioks toks palengvinimas – juk ir gėris, ir grožis, ir visos kitos panašios sąvokos neturi apčiuopiamo, daiktinio atitikimo mūsų realiame pasaulyje, jos egzistuoja tik sąmonės lygmenyje, o mūsų analizuojama sąvoka tokį atitikimą turi. Tačiau, atsiribojant nuo daiktinio pasaulio – juk sąvokos jame neegzistuoja ! – visos anksčiau išsakytos mintys taip pat lieka teisingos, tad problema, kaip ir sąvoka, išlieka. Iš minčių, išsakytų, kaip dar pamatysite, vėliau, bus aiškus ir dar vienas sunkumas: bybio sąvokos prasmės kisme atsiranda dar viena didelė problema – šiuolaikinis individas, nepriklausomai nuo lyties, bybio sąvoką asocijuoja su daiktine-fiziologine jos reikšme, todėl yra labai sunku (o gal ir neįmanoma) transcenduoti ją iškeliant į sąvokų lauką. Kiekvienas atskiras individas suvokia šią sąvoką tik pagal daiktiškąją jos prasmę – ir kaipgi kitaip! Taigi, ar
egzistuoja bybio, kaipo tokio, IDEJA ? Iš medžiagos, kuri mums atsiskleidžia mūsų tyrimo etapų eigoje, drįstu teigti, kad tokia idėja, kaip bebūtų liūdna, EGZISTAVO, tačiau dabar ji yra paslėpta nuo visuomenės bei atskirų jos individų. Kaip sako krikščionys – tai yra PASLAPTIS. Belieka tikėtis, jog šią paslaptį naujame mūsų eros amžiuje pavyks atskleisti, ir tokias prognozes tik patvirtina žmonių, dirbančių šioje srityje, ryžtas bei kompetencija.

2.Semantinės sąvokos kilmės istorijos apžvalga

Žmogus visada turėjo nenumaldomą norą suvokti daiktus ir jiems priskirti reikiamus apibrėžimus. Noras apibrėžti mūsų regimojo bei neregimojo pasaulio daiktus privertė jį sukurti ir bybio semantinę sąvoką. Istorija nutyli, kaip pirmykščiai žmonės savo pirmykšte kalba išreikšdavo bybį, tačiau galima spėti, kad būtent tada egzistavo tikroji bybio, kaipo tokio idėja. Kodėl galima daryti tokią prielaidą – paklausite jūs. Pažvelkime į tokį paprastą pavyzdį: dabartiniai individai, kurie, reikia pasakyti, nedaug kuo skiriasi ir nuo anksčiau buvusiųjų, nepriklausomai nuo lyties bybio sąvoką sutapatina su daiktiniu jos atitikmeniu, nesvarbu kaip – teigiamai ar neigiamai - jį vertindami. Tačiau jų tapatinimas jau yra apibrėžtas egzistencinio patyrimo ir jie iš patirties žino, kaip reikia apibrėžti bei suvokti sąvoką. Tačiau žvelgiant į kūdikius, galime stebėti tikrą, nesugadintą sąvoką – juk jie dar nežino, kas yra tas bybis, kaip jis atrodo, ir jiems yra visiškai nusispjauti,
ar jis išvis egzistuoja. Toliau – sekant idėjų duotumo a priori tradicijomis, galime teigti, kad bybio idėja jau egzistuoja juose – ir ji yra ta tyroji, švarioji, nesugadinta idėja. Plėtojant mintį galime daryti prielaidą, kad akmens amžiaus žmogus, neturėdamas tiek fiziologinių, tiek socialinių galimybių suvokti visą jį supantį egzistencinį lauką, taip pat drąsiai spjaudavo į tai, kas vadinama sąvoka – jam būdavo svarbiau turėti bybį, o ne žinoti, kaip jis vadinamas ar kokia jo sąvokos reikšmė. Manau, su šiuo teiginiu sutiktų net ir didžiausi šių dienų skeptikai: kaip jūs atsakytumėte į tokį klausimą: “ar tau geriau bybį turėti, ar jo neturėti o tik žinoti kad toks yra” ? Šios prielaidos ir leido man pareikšti, kad bybio, kaipo tokio, idėja egzistavo, bet dabartiniu
metu ji paslėpta nuo mūsų.

Keitėsi amžiai – keitėsi ir prasmių laukai. Kuo daugiau žmogus sužinodavo, kuo daugiau jis įsisąmonindavo, tuo labiau bybio sąvoka prarasdavo savo tikrąją prasmę. Kada bybio semantinės sąvokos atsirasdavo įvairiose kultūrose – sunku nustatyti, nes galima remtis tik rašytiniais šaltiniais, o jie yra visiškai netinkami mūsų apžvalgai, nes rašytinės kalbos istorija neatitinka šnekamosios kalbos istorijos. Negi ateinančių laikų istorikai, perskaitę vieno kokio nors įžymaus šių laikų rašytojo darbus, kuriuose dažnai minimas žodis “zxcvviuyttr”,
kuris, pagal tą autorių, reiškia “šuo”, darys išvadą, kad “zxcvviuyttr” buvo paplitęs žodis šnekamojoje kalboje?

Reziumuojant šią dalį, galima pasakyti, jog aš, sakydamas “Semantinės sąvokos kilmės istorijos apžvalga” turėjau vienintelį tikslą – parodyti semantinės sąvokos kitimo tendenciją, kuri tiesiogiai priklauso nuo egzistencinio patyrimo lauko plotmės. Tuo ir baigsime pirmąjį šios apžvalgos etapą.

3.Sąvokos prasmės nustatymas bei apibrėžimas

Tęsdamas savo dėstymą, dar kartą noriu pabrėžti, kad pati sąvoka “bybys” yra problematiška ir išplaukia iš egzistencinio patyrimo lauko. Kadangi atsiribojimas nuo šio lauko yra galimas tik metafizinėje plotmėje, turėdamas omenyje “bybio” sąvoką aš pabandysiu ją paaiškinti ne transcendentine prasme, o šio pasaulio sąvokomis. Taigi: pats bybys yra ganėtinai apčiuopiamas daiktas, jei suprantate, ką noriu pasakyti, todėl paaiškinti, kas tai yra gali kiekvienas, netgi šio “daikto” ir neturėdamas. Tačiau tai yra tik paprasti, kasdieniški apibrėžimai. Netgi tada, kai bybys yra aiškinamas kaip ryšys su kosmosu bei kitomis metaforomis, tai neleidžia atitrūkti nuo subjektyvaus pojūčių bei suvokimų lauko. Žinoma, šitokie metaforiški apibrėžimai rodo tik aukštesnį personos išsivystymo lygį, sugebėjimą pakilti virš vulgarybių sferos, tačiau taip apibrėžiantieji bybį neišaiškina tikrosios jo prasmės, o tik eina išsiaiškinimo keliu. Nepretenduoju būti pranašu ar išminčiumi, lygiai taip pat nežadu pats atitrūkti nuo subjektyviosios realybės, nes tai ganėtinai sunku, o šiuo atveju net ir neįmanoma, bet pabandysiu sekti man priimtiniausiomis skeptikų tradicijomis, papildydamas jas taip jiems to trūkstančiu produktyviu mąstymu.

Kas yra bybys? Iš dalies atmetant visas teorijas ir darant proekciją į švarų protą, tai yra tik dalis manęs. Kadangi aš esu visuma, o bybys yra tos visumos dalis, tai aš negaliu egzistuoti kaip visuma, jei tos dalies nebūtų. Todėl bybio apibrėžimas yra vaikikai paprastas: bybys yra visumos dalis. Atmetant visas spekuliacijas, kad tai yra svarbiausia, nuostabiausia ir t.t. ir pan. dalis, lieka akivaizdus faktas: visumos dalis su visais iš šio fakto išplaukiančiais atributais. Ši visumos dalis negali egzistuoti atskirai. Ginčytinas teiginys – pasakysite jūs. Taip, ginčytinas, tačiau ginčytinas tik iki tos ribos, kai suvokiama, kad ši visumos dalis neturi savyje tiek gyvybinės jėgos, kad egzistuotų kaip savarankiška visuma. Atsargiai! Nesupraskite neteisingai: gyvybinė jėga mano prote egzistuoja ne kaip fiziologinis apibrėžimas, o kaip galimybė iškilti virš egzistencinio lauko ir daryti įtaką metafizinei suvokimo esmei. Be to, reikia daryti takoskyrą tarp sąvokos prasmės ir jos semantinio lauko suvokimo. Semantinė “bybio” sąvoka egzistuoja kaip atskira visuma, tačiau žvelgiant į jos prasmę drąsiai teigiu, kad, kalbant apie “bybį”, tokia visuma neįmanoma. Lieka aiškus teiginys: bybys yra visumos dalis su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Kaip pamatysite vėliau, tai ir yra centrinis civilizacijos nuosmukio atskaitos taškas.

4.Sąvokos prasmės kitimo tendencija bei galimos jos priežąstys

Remiantis teiginiu, kad bybys yra visumos dalis, daroma prielaida, kad ši dalis, kaip ir pati visuma (N.B. neužmirškite – tai yra personali visuma, t.y. aš, kaipo toks, esu visuma: ŽMOGUS=VISUMA) gali keistis. Besikeičiant nors vienai iš visumos dalių, keičiasi ir visa visuma, todėl keičiantis “bybio” sąvokos prasmei, pati visuma taipogi neišvengiamai kito. Nenusibelsime į senuosius geruosius laikus, nes tai nieko produktyvaus mūsų diskusijai neduos. Pabrėšime tik pagrindinius faktus: iš vizualiosios istorijos galima daryti prielaidą, kad bybys buvo suvokiamas kaip visumai užbaigti reikalinga dalis ir jis pats buvo traktuojamas daugiau ar mažiau teigiamai. Bėgant laikui, šis supratimas traukėsi iš žmonių sąmonės ir jo vietą užėmė mažiau pozityvus šios sąvokos suvokimas. Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, tai ir buvo prasidedąs civilizacijos, kaip visų visumų visumos, nuosmukis. Juk negatyviai galvojant apie bybį, kaip apie visumos dalį, pati visuma irgi tampa neigiama, todėl Žmogus tampa blogiu, suteršta, suvulgarinta visuma. Man keista matyti, kai dabartinis žmogus,
pavadintas “bybiu”, labai įsižeidžia ir atsako dažniausiai kitu (!), jo nuomone, įžeidžiančiu žodžiu. Kitos visumos dalys, na, išskyrus galbūt tik subinę, išlaikė teigiamą charakterį ir tai ir yra turbūt didžiausias paradoksas. Kaip
visuma gali turėti nelygiavertes viena kitą papildančias dalis?! Dar vienas pavyzdys: kai kurios tautos, sakydamos pažyminį, susijusį su bybiu, taip išreiškia nemalonius pojūčius bei jausmus. Pikta, gerbiamieji, ir skaudu, kad toks suvokimas dabartinėmis sąlygomis suranda vietą mūsų pasaulyje. Smunkant visumos teigiamai esmei, pati visuma prisitaiko prie neigiamo savęs pačios vertinimo ir pradeda elgtis pagal jį. Iš to išplaukia visokie negatyvūs veiksniai (karas, susvetimėjimas, politika ir t.t.), kurie daro žalą mūsų visų
visumai. Kodėl atsirado šitoks nuosmūkis. Tai, mano nuomone, tampriai susiję su klaidingu bybio sąvokos prasmės išaiškinimu. Pradėjus ją aiškinti fiziologiškai, sąvoka prarado savo esmę ir, vaizdingai tariant, kaip paukštis, mėšlungio pakirstais sparnais, nupuolė iš dangaus žydrynės. Žvelgiant atidžiau, toks- fiziologinis –aiškinimas pats savaime nėra klaidingas, tačiau tai buvo daroma tamsiais laikais, kai politika bei mokslas netgi fiziologinei “bybio” prasmei suteikė neigiamą atspalvį. Reziumuojant galima teigti, kad bybio sąvokos prasmė
neišvengiamai kito, įgaudama vis negatyvesnę forma, ir tai vyko klaidingo jos suvokimo pagalba.