:: Pradžia
:: Analizai
:: Auksinės varpos
:: Bybio dainos
:: Blevyzgos
:: Kalbos pirtelė
:: Kempinligė
:: Klizma
:: Šūdų malūnas
:: Distrofikų arena
:: Nuorodos
:: Kontaktai

Boba su smegenais tinka į žmonas, o visos kitos tik seksui

Andres Serrano

Andres Serrano gimė 1950 m. Niujorke katalikų – tėvo iš Hondūro ir motinos iš Kubos – šeimoje. 13 metų susidomėjo menu, o 15 pabėgo (gal buvo išmestas?) iš vidurinės mokyklos. Savo darbus pradėjo viešai demonstruoti 1984, o vienas parodą surengė 1985.

Serrano kūrinių ciklai: „Budapest“ (1994), „The history of sex“ (1995-6), „The morgue“ ir „Objects of desire“ (1992), „The church“ (1991), „The klan and nomads“ (1990), „Fluid abstractions“ (1987-90), „Immersions“ (1987-90). Jo temų ratas platus: pradedant nuo senukų fotografavimo (dargi su seksualine potekste), morgo vaizdų, kukluksklano narių, valkatų nuotraukų, iki religinių simbolių. Tačiau labiausiai išgarsėjo kūno skysčių fotografijomis (pvz. nufotografavo trykštančią savo spermą). Daug nuotraukų, kur kokia nors smulki religinių skulptūrų kopija panardinta į indą su kokiu nors kūno skysčiu (pvz. šlapimu, krauju, sperma, pienu). Iš esmės tai daugiau žaidimas su tų skysčių spalvomis, o ne su tuo religiniu simboliu. Mintis, kaip teigia Serrano, ta, kad „kūno išskyros nėra kas nors bloga, o tiesiog mūsų dalis, ir vertybių sistema jiems netaikytina“. Serrano savo darbų (iš ciklo „The history of sex“) nelaiko pornografija, nes „šių darbų tikslas nėra būti aistros objektais, masturbavimosi priemonėmis“. Serrano taip pat mano, kad lavonų fotografavimas yra meilės gyvenimui išraiška.

Žymiausias, tiksliau – skandalingiausias, Serrano darbas yra „Piss Christ“ (Kristus šlapime) iš ciklo „Immersions“ (nugrimzdimai). Pirmą kartą parodytas 1988, jis iškart susilaukė daugybės vertinimų, tarp jų ir teigiamų. Itin neigiamai į šį kūrinį žiūrėjo dešinieji politikai. Pats autorius tuomet bandė aiškinti: „Mėginau estetizuoti Kristų. Nuostabi šviesa, manau, daro Kristų estetiškesnį. Toks vaizdas niekaip nesuteršia Kristaus... Manau, kad jame matomas elektrinis krūvis. Šis vaizdas suteikia dvasinio komforto, ne taip, kaip tos ikonos bažnyčiose. Tai labai pagarbus požiūris į paveikslą. Tuo pat metu, jūs žinote, kad čia panaudotas kūno skystis... Kūrinys skirtas klausti, kas yra priimtina ir kas ne. Toksai susidvejinimas, gėris ir blogis, gyvenimas ir mirtis“. Po kelerių metų Serrano dar pridėjo, kad „Kristus šlapime visai nebuvo kritinis arba piktas darbas. Kai kas galvoja, jog aš mėginau šiuo kūriniu kažką gilaus pareikšti. Tai netiesa. Tai viena iš nuotraukų, padarytų itin greitai ir be jokio turinio, visai nesistengiant provokuoti... Tiesiog nusprendžiau sujungti nuotraukoje savo ciklą „Skysčiai“ su religiniais motyvais, kuriuos naudojau ankščiau. Tai paprasčiausias dviejų skirtingų mano darbo krypčių sujungimas viename vaizde (1997)“. Be to, tai ne vienintelis panašaus pobūdžio Serrano kūrinys. Serrano dar išmastė, kad „kūno skysčių naudojimas, ypač siejant juos su krikščionybe – tai būdas suasmeninti ir permąstyti savo santykį su Kristumi“.

Iš to, kas pasakyta, tampa aišku, kad šios nuotraukos yra ne kas kita, kaip blevyzgos. Serrano taip pat yra panardinęs Kristaus atvaizdą piene. Beje, nuotraukos „Kristus šlapime“ taip ir neišvydo Serrano parodos, vykusios Kaune 2000 m., lankytojai (nepaisant to, kad daug kas abejojo, ar čia tikrai yra šlapimas, o jei ir taip, tai kas tame blogo). Tačiau reprodukciją (pilno dydžio) galite išvysti, paspaudę čia!

Menotyrininkas Filodendras Stuobrys