:: Pradžia
:: Analizai
:: Auksinės varpos
:: Bybio dainos
:: Blevyzgos
:: Kalbos pirtelė
:: Kempinligė
:: Klizma
:: Šūdų malūnas
:: Distrofikų arena
:: Nuorodos
:: Kontaktai

Boba su smegenais tinka į žmonas, o visos kitos tik seksui

Edička apie Puškiną, Tolstojų ir kitus
Knygos „Šventieji monstrai" pratarmėje E. Limonovas rašo: „Knyga parašyta pirmosiomis kalėjimo dienomis, „Lefortovo" tardymo izoliatoriuje. Tam, kad įgaučiau dvasios stiprybės, valandų valandas vaikštinėjau po kamerą ir kartojau sau Didžiųjų kalinių vardus: Dostojevskis, Sadas, Žanas Žene, Servantesas, Dostojevskis, Sadas... Šie vardai skambėjo kaip malda, kaip užkeikimai, juos kartojau kiekvieną dieną, vėliau ėmiau rašyti šią knygą. (...) Tai revizionistinė knyga. (...) Manau, kad revizionizmas - gerai. Jis verčia mąstyti, todėl žmonija nesnaudžia, juda, stato savo namus vulkano papėdėje. Visada troškau būti nenuorama berniukas iš Anderseno pasakos, kuris sušuko: „Bet karalius juk nuogas". (...) Kartu tai ir vargani užrašai. Jie dvokia išmatomis ir kalėjimo vatinuku, kurį prieš rašant pasikišdavau po užpakaliu. (...) Vargingi, nes neturėjau jokių žinynų, jokių enciklopedijų, reikalingų patikslinti datas. Mėlynas apsilaupęs 30x60 dydžio staliukas, du bloknotai, trys tušinukai - štai visa mano buhalterija ir biblioteka".

Puškinas: kalendorių poetas
(...) Puškinas gyveno šalyje su paviršutiniška, mažai išvystyta europietiška kultūra. Jo Oneginas - vakarietiškas frantas, apsirengęs kaip Londono dendis, tačiau kilęs iš gimtojo purvyno ir todėl nepakenčiamai provicialus. Šiais laikais nebeįmanoma skaityti banalių „Eugenijaus Onegino" eilučių - jos netinka netgi archyvui. Tai ne Rusijos gyvenimo enciklopedija, kaip teigia Puškiną mylintys kritikai - tai bandymas pavaizduoti madingą tų laikų dvarininkų herojų. Tačiau pats herojus - plevėsa bei dykūnas, o visas Rusijos gyvenimas nuobodus iki žiovulio. Galų gale pačiam Puškinui įgriso jo enciklopedija, ir jis numetė poemą į šoną. Pastangos išjudinti herojų antroje dalyje - padaryti jį patrauklesnį, pervežti per visą Europą - neįkvėpė Puškino ir jis atsisakė šio sumanymo.
Iš tikrųjų Puškinas išgarsėjo tik savo kalendoriniais eilėraščiais. Jis pirmasis apdainavo metų laikus patogiomis ir lengvai atsimenamos eilėmis, vėliau įaugusiomis į paprastų žmonių kraują. O „Onegine" mes matome vien tik išdailintas aukštuomenės meilės istorijas. Aukštuomenė vaikštinėja „prisirpusiais žandais", jokia kita vieta jokiais būdais „prisirpti" negali. Tai ne tik Puškino nelaimė, to meto literatūroje iš viso neegzistavo lytinio gyvenimo ir aistrų, bet juk Byronas sugebėjo kelti įtampą ir tragizmą niūriais gamtos, egzotiškų tautų papročių aprašymais, aštriomis diskusijomis su savo literatūros bei aukštuomenės priešais. Puškinui tai pavyko kur kas blogiau. (...)
Mano nuosprendis skambės griežtai: tingus, ne itin žingeidus, madingas Puškinas jokiu būdu negali būti laikomas nacionaliniu genijumi. Jo dviejų šimtų metų jubiliejus, kurį pompastiškai pažymėjo Rusijos ir Maskvos valdininkai, - tai dar vienas to įrodymas. Puškinas toks banalus, kad nepavojingas net valdininkams. Banalus jis buvo ir savo laikais.
Kvaila jo mirtis dvikovoje, išprovokuotoje netinkamo žmonos elgesio, verta dviejų tuščiavidurių bronzinių stovylų Arbato gatvėje prie telegrafo. Maskvos valdžios sumanymo niekingumas šiuo atveju vertas tos istorijos: žmona čiulbėjo, linksminosi ir glamžėsi su prancūzu, o vyras, gindamas jos garbę, gavo į pilvą kulką ir numirė lovoje.
Puškinui po jo mirties tiesiog labai pasisekė. 1887 m. jį palaikė ir išstūmė į priekį didis rašytojas Dostojevskis. Vėliau Dostojevskiui pritarė dar keletas didžių teisėjų. Taip gimė Puškinas. Genijumi, kaip ir Einsteiną, jį paskelbė specialistai. O paskelbė dėl to, kad, girdi, reikia juk turėti nacionalinį genijų. 1887 m. niekas net nesiginčijo, kad Rusijai būtinas toks genijus. Visi turi, o mes ne, - taip turbūt mąstė jo karūnuotojas Dostojevskis. Jie pasirinko Puškiną. (...)
Trumpai tariant, Puškino svarba labai perdėta. Bėgant metams, jis ne tik išnyko kaip dūmas, ar išgaravo kaip spiritas, jis ir tada nebuvo stiprus. Mums jis įdomus vos kokiais 10%. Daug ką ištrynė laikas, daug ko ir visai nebuvo. Tegul jo eilėraštukai puošia kalendorių lapelius. Ten jų vieta.
Dostojevskis: 16 kadrų per sekundę
(...) Monumentaliausias ir fundamentaliausias rusų rašytojas. Įkvėpė Nyčę. Tokių grandiozinių literatūros statinių, kaip „Broliai Karamazovai", „Velniai", „Idiotas", „Nusikaltimas ir bausmė", autorius. Jam, kaip ir Balzakui, mokėjo už puslapių kiekį, todėl jis rašė daug ir ištęstai. Kartais net per daug ištęstai. Jo išvedžiojimuose, kurių dydis matuojamas kvadratiniais metrais, per daug rusiškų, vemti verčiančių abstrakcijų. „Kas geriau: baigtis pasauliui ar man negerti arbatos?" (...)
Monumentaliuose Dostojevskio kūriniuose jūros ašarų, tūkstančiai isterikų, daugybė pokalbių prie arbatos, degtinės ar be nieko, pokalbių apie sielą, Dievą, apie pasaulį. Jo herojai svaiginasi pokalbiais, plakasi žodžiais ir plaka jais kitus. Tuo tik ir užsiima, kad viską laužia iš piršto, iš musės sukuria dramblį. Vakaruose mano, kad būtent Dostojevskiui geriausiai pavyko pavaizduoti rusus, žodžiais perteikti rusišką sielą. Tai netiesa. Isteriški, verkiantys, rėkiantys, valandų valandas be pertraukos plepantys, šniurkščiojantys ir prieš Dievą burnojantys jo knygų gyventojai yra dostojevskiečiai. Tokia ypatinga tauta: dostojevskiečiai. Su rusais jie mažai ką turi bendro. Nebent tik tiek, kad gyvena rusų miestuose - Sankt Peterburge ar kitur, vaikštinėja rusiškomis gatvėmis - Nevskio prospektu.
Rusas - tai visų pirma niūrus šiaurietis. Jis nelinksmas ir nekalbus kaip skandinavas. Dėl to jam reikia tam tikro kiekio degtinės, kad sušiltų, atsirištų liežuvis, ir su juo būtų lengva bendrauti. Jį traukia prie degtinės ir čigonų, nes blaiviam jam trūksta šilumos. Dostojevskiečiai ne tokie. Jie visada įkaitę nuo isterikos, pasiryžę kiaurą parą plepėti, verkti ir dėl ko nors ginčytis. Jų gyvenimas pagreitintas - kaip filmuose, kurie rodomi 16 kadrų per sekundę greičiu. Mirga rankos, kojos, snargliai, ašaros, kalbos apie Dievą, apie Velnią, visa tai sukasi seilėta skubria greitakalbe. Galbūt šio padidinto herojų aktyvumo nukrypimą iššaukė Fiodoro Michailovičiaus epilepsija? Viskas epileptiškai trūkčioja, urzgia, putoja, dreba visu kūnu nežmoniškai greitai. (...)
Dostojevskis mokėjo iš minios ištraukti iškilius bei originalius tipažus: Raskolnikovą, Myškiną, Verchovenskį, galų gale ir Nastasiją Filipovną. Tačiau jis niekaip nesugebėjo juos priversti užsiimti kuo nors didingu. Jie tik plepa ir vaidijasi, o jų ryšiai su Dievu, jų atgaila tiesiog apgailėtini. Dostojevskio plepalai ištįsta per šimtus puslapių. Dostojevskį, kaip ir kitus klasikus, geriausia skaityti santraukoje, kurioje pateiktos chrestomatinės ištraukos.
Nereligingam žmogui Dostojevskis apskritai nuobodus. Šiandien apsitrynė ir išbluko tokios Dostojevskio vietos, kaip „Legenda apie Didįjį Inkvizitorių". Revoliucionierių karikatūra - „Velniai" - taip pat nebedaro pirmykščio įspūdžio ir atrodo kaip kieno nors užsakyta. Puikūs tik patys geriausi Dostojevskio personažai - pasiutėlis studentas su kirviu Rodia Raskolnikovas ir vargšas ne šio pasaulio gyventojas kunigaikštis Myškinas. Tiesa, jis nesugebėjo 100% jais pasinaudoti. Tačiau jis juos atrado!
Konstantinas Leontjevas: estetas
(...) Konstantinas Leontjevas - vienas iš nedaugelio „lengvų šampaninių" genijų visoje slegiančiai sunkiasvorėje rusų literatūroje. Jaunas gydytojas karininkas, kaip ir Levas Tolstojus, dalyvavo Krymo kare, po to tarnavo diplomatu - Balkanuose praleido daugiau nei dešimt metų. Dievino turkus, nemėgo ir nekentė europiečių, prancūzų konsului pliaukštelėjo rimbu. Turkus mėgo dėl jų necivilizuotumo, aprangos išraiškingumo, originalių charakterių. Parašė genialią esė „Vidutinis europietis, kaip visą pasaulį naikinantis ginklas" ir esė „Bizantija ir slavai". „Vidutiniame europietyje" įžvelgė dabartinę ir būsimą buržua grėsmę žmonijai. „Negi Aleksandras plunksnuotu šalmu šengė per Graniką, Cezaris - per Rubikoną, poetai rašė, herojai žuvo... kad buržua ankštais frakeliais dabar mėgautųsi..." - piktinasi Leontjevas. Dvarininką, estetą labiau traukė barbarai turkai plačiomis kelnėmis, čalmomis ir jataganais. Ką tik atvykusiam į tarnybą diplomatui bičiuliai patarė visų pirma susirasti jauną meilužę - graikę ar albanę ir apsilankyti pirtyje. Tik tada jis pažins Rytus. (...)
Leontjevas pavydėjo Rusijai Tolstojaus ir Dostojevskio. Jo paties romanai nebuvo pripažinti. Užtat dabar Leontjevas vis labiau ir labiau artėja prie rusų skaitytojų. Keistuolis slavofilas, greičiau musulmonofilas daug kuo aplenkė savo laikmetį. Pirmasis rusų literatūros impresionistas, nenuvalkiotas, nesupaprastintas kritikų (priešingai nei Tolstojus ir Dostojevskis), šviežias Konstantinas Leontjevas laukia savo skaitytojų. (...)
Leontjevas panašus į O.Vaildą ir F.Nyčę. Neveltui kartais jį vadina „rusų Nyče". Pagrindinė bendra jų tema - pasišlykštėjimas dabartiniu europiečiu (Nyčė labiausiai nekentė savo tėvynainių - vokiečių). Tuo jis panašus ir į O.Vaildą. Mūsiškis Leontjevas netgi šiek tiek aplenkė abu Europos genijus; gimęs 1831 m., jis ankščiau už juos išdėstė savo poziciją, dešimčia metų ankščiau už juos ir numirė.
Velimiras Chlebnikovas: šventasis
(...) Chlebnikovas ne tik neginčytinas XX amžiaus poezijos genijus, jis daug svarbesnis už Puškiną, paskelbtą XIX a. poezijos genijumi. XX amžiaus pradžioje rašė užtektinai talentingų poetų - Majakovskis, Mandelštamas, Pasternakas, Kručionas ir dar daugelis kitų - tačiau jie visi ištirpsta Chlebnikovo kūryboje. Polifoniniame, daugiatematiniame Chlebnikovo poezijos pasaulyje skambėjo ir Majakovskio, ir Mandelštamo, ir Pasternako, ir Kručiono motyvai... tačiau visus juos kartu paėmus gali pakeisti jis vienas. Net Blokas su savo tariamai unikalia poema „Dvylika" be vargo randamas Chlebnikovo eilėse. Keletoje poemų, tarp jų „Naktis prieš Tarybas", „Ladomiras", „Karas pelėkautuose", galima įžvelgti Majakovskio poemų prototipus, greičiausiai taip ir buvo. Majakovskis klausė savo mokytojo. Velimiras Chlebnikovas nuveikė tiek daug, kad to užteko dešimtims pirmųjų XX amžiaus rusų poetų. Priežastis, dėl ko jis iki šių dienų nežinomas, net praėjus 79 metams po jo mirties Santalovo kaime nepripažintas jo poezijos didingumas, - to priežastis visai ne poetiška. Tai mūsų amžininkų tingumas ir kvailumas. (...)
Chlebnikovas prilygsta tik Van Gogui. Kaip ir didžiojo (taip, taip, didžiojo, nežiūrint į šlykštų dabartinės minios keliaklupsčiavimą. Štai Puškinas to neišlaikys, o Van Gogui visokie nešvankūs lankstymaisi - nė motais) olando, taip ir Velimiro charakteris pasižymėjo nekaltu naivumu, dievišku paprastumu - šventojo bruožais. Neturėdamas savo kampo, Chlebnikovas klaidžiojo po Rusijos platybes ir kaimus, su Frunzės raudonarmiečiais ėjo prieš persus, gulėjo Charkovo psichiatrijos klinikoje (...), nakvojo pas draugus ant grindų ir baigė gyvenimą Santalovo kaimelyje, Novgorodo gubernijoje, būdamas 37 metų. (...)
Aukštuomenės Majakovskis, saloninis Kručionas, visokie futuristai, gyvenę sostinėje, mokėję suktis literatūriniuose sluoksniuose Maskvoje ir Piteryje, jį tariamai aplenkė. Juos dažniau spausdino (šūdžius Majakovskis, išgirdęs, kad ketinama išleisti Chlebnikovo kūrinių rinkinį, kaip paskutinis niekšas užbliovė: „Popierių - gyviesiems!"), minėjo jų vardus, jie dažniau sukiojosi visų akiratyje. Chlebnikovas nemokėjo „daryti promotion". Jis pranašavo, klajojo, sukūrė mistinę matematinę ir istorinę pranašystę „Lemties lentelės", kurioje išvedė Didžiųjų Istorinių įvykių - kautynių, dinastijų kaitos, tautų kraustymosi - periodiškumo formulę. Po viso šito „nesėkmingai", žiūrint iš promotion pozicijų, numirė iš bado kaime, toli nuo abiejų Rusijos sostinių.
Nabokovas: moters šleikštulys
Iki „Lolitos" jis parašė devynias knygas. Visos jos, įskaitant „Talentą", „Mašenką", „Lužino gynybą", gali būti pavadintos įprastais emigrantų romanais. Na, su visokiais išsidirbinėjimais, tarkim, Černyševskio istorija kaip romanas romane, na, parašyti išraiškingesne už kitų emigrantų kalba, tačiau jie vis tiek yra emigrantiški, niekuo neišsiskiriantys nei tematika, nei pasaulėžiūra, nei herojais. (...)
Nabokovas - vienos knygos autorius, o ta knyga - „Lolita". Ne dėl to, kad tai romanas apie vyro meilę mergaitei, apie tariamai „sugedusią" meilę, ne dėl to, kad jis tariamai pikantiškas. „Lolita" baisiai įdomi knyga todėl, kad tai romanas apie šleikštulį moteriai. „Geizika" - Lolitos motina čia pavaizduota su nedirbtiniu pasišlykštėjimu, su visomis jos kelnėmis, cigaretėmis, atgrasia suaugusios patelės meile. Lolita taip tinka ir patinka Humbertui dėl to, kad ji dar ne moteris. (...)
Iš tikrųjų Humbertas sprunka iš begemotiško patelės glėbio. Bėga bet kur, jau geriau link idealios nekūniškos meilės jaunosios damos dvasiai, bet ne link pačios damos. Juk Lolita rengiasi tapti mėsingąja Šarlota, „Geizika", kaip ir jos motina. (...) Nabokovo romanas - amžinos jaunystės vijimasis, o ši jaunystė, Lolita, nubėga su kitais. Ir sensta. Širdį verianti scena, kai Humbertas susitinka su septyniolikmete nėščia Lolita. Sena Lolita!
Vulgariems žmonėms, žinoma, akivaizdi tik viena knygos pusė: 37 metų vyro potraukis 12-metei mergaitei. Iš tiesų istorija daug liūdnesnė: bėgimas paskui amžiną jaunystę yra pasmerktas nesėkmei, pasišlykštėjimas moterimi - amžinas, todėl gyvenimas visada nelaimingas. Humberto nesėkmė, krachas - tai visų vyrų krachas. (...)
Nabokovo reputacija Rusijoje tam tikrą laiką buvo nepagrįstai išpūsta. Ypač sovietiniu laikotarpiu. Priežastis ta, kad Nabokovo, rašytojo emigranto, stilius be galo nuglaistytas ir rafinuotas. Kelią į Sovietų Sąjungą jam praskynė „Lolita", vėliau visi ėmė skaityti ir kitas jo knygas. Nabokovas aplenkė kitus emigracijos rašytojus. Tačiau greit paaiškėjo, kad senamadiškas padorumas bei kukli laikysena - visų rašančių emigrantų bruožas, o ne išskirtinis Nabokovo prozos privalumas. Deja, Nabokovas vis dėlto tik antrarūšis rašytojas. Be išpuoselėtos „Lolitos" ten mažai ką rasi.
Gogolis: nemirtingi tipai
(...) Tik pamanyk, didelę savo gyvenimo dalį šis žmogus praleido saulėtoje Romoje, o rašė tokias genialias atstumiančias siaubo istorijas, kaip „Mirusios sielos". Matyt giliai užstrigo jam rusų valdininkai, Gorodnyčius - rašytų sau apie Italijos dangų ir merginas, bet ne! Beje, liūdnasis Nikolajus Vasiljevičius savo „Revizoriuje" visiems laikams įamžino Rusijos valdžios struktūras. Gogoliška struktūra išliko ir sovietiniais laikais - Gorodnyčių pakeitė 1-asis miesto komiteto sekretorius, šalia jo atsisėdo garnizono ir milicijos viršininkai, mėsos kombinato galva ir kiti. Po tariamos perestroikos rusų valdininkai išgyvena milžinišką pakilimą - būti valdininku tapo gera, įdomu, patrauklu. Kiek naujų ministerijų atsidarė! Kokios galimybės! (...)
Gogolis - negatyvus rašytojas. Daugelio jo knygų herojai yra blogi žmonės arba piktosios dvasios. Panočką, paskenduolę, Vijų, Senąjį burtininką - visus šiuos blogio įsikūnijimus sukūrė ta pati ranka, ta pati plunksna, kaip ir Čičikovą, Nozdrevą, Manilovą, Gorodničių, Akakijų Akakijevičių, majorą Kovaliovą - valdininkai juk irgi piktosios dvasios. Kadangi savo herojus sukuria rašytojas, o ne atvirkščiai, tai atsakomybė vis dėlto tenka rašytojui. Na ir maniakas Jūs buvote, Gogoli! Mažų mažiausiai keistas žmogus. (...)
Majakovskis: pozuotojas
(...) Jis anksti ir teisingai suvokė, jog lyrine poezija tikros garbės neužsitarnausi. Todėl išnaudojo savo talentą, kurį sąlygojo jo paties sudėjimas - tapo didžiuliu. Tokiu pačiu kaip aukštas jo figūros bokštas trumpomis kojomis ir skusta galva. Prieš tai jis buvo futuristas, panašus į estetą O.Vaildą, beje, garbanotos jų fizionomijos ir platūs pečiai be galo panašūs. Palyginkite esteto O.Vaildo ir futuristo Majakovskio fotografijas. Pačioje pradžioje Majakovskis ir siekė tapti naujuoju estetu: geltona striukė, kaspinai pakaklėje.
Tačiau šis maskaradas greit pabodo. Šalia kūrė daug talentingesnis Chlebnikovas, „garsų mokslininkas" Kručionas, Vasilijus Kamenskis. Pasvėręs visus „už" ir „prieš", Majakovskis teisingai išnaudojo savo gabaritus, svorį ir faktūrą - tapo poetu iš tribūnos. Rusijoje ši vakansija nebuvo užimta.
Pradėjo jis nuo karštų plieninių kubofuturistinių eilių, nuo urbanizmo, kuris tiko stambiam jaunuoliui. (...) Šie eilėraščiai parašyti daugiau ar mažiau talentingai, keletas jų primena amerikiečio Valto Vitmeno, savo kūną prilyginančio kosmosui, kūrybą. Majakovskis nesuklydo manydamas, kad revoliucijai prireiks agitatoriaus babuino. Taip pat jis buvo teisus, kad prisireiks tik vieno tokio agitatoriaus. Leninas instinktyviai nemėgo Majakovskio, turbūt laikė jį revoliucijos prisitaikėliu. Leninas apskritai turėjo senamadišką skonį - mielai klausėsi „Apasionatos". Į meno pasaulį jis nesikišo - tam reikalui paskyrė Trockį ir Lunačarskį. Tam, kad nemėgtų poeto Majakovskio, o tai įrodyta dokumentais, jis turėjo turėti kažkokią ypatingą priežastį. Manau, kad Iljičius, kuriam buvo svetimas bet koks apsimetinėjimas, įžvelgė jame pozuotoją.
Majakovskis buvo madingas kaip Puškinas. Jaunas įsitraukė į patį madingiausią to meto poetinį judėjimą, iš Europos atvežtą futurizmą. Vėliau, ėmęs važinėti į užsienius, prisipirko europietiškų kostiumų, įsiteikdamas savo poniai Liliai Brik, pargabeno fordą, „fordiką", kaip šį vadino gudrioji Lilia. (...) Vakarietiški rašikliai, lazdos, bloknotai - jo stilius. (...)
Iš daugelio ne tokių reikšmingų detalių galima spręsti, kad tribūnų poeto, agitatoriaus, stambaus dėdulės su boksininko žandikauliais ir kumščiais viduje slėpėsi isteriškas, į depresiją linkęs berniukas. Jo giminėje buvo savižudžių. (...)
Vis dėlto jam pavyko iš gyvenimo išspausti viską, kas buvo įmanoma. Maksimaliai. Jis atkeršijo savo moterims tuo, kad iki pat paskutinės jų dienos išliko pats didžiausias žmogus, kokį tik joms teko sutikti. Jau būdamos senutės, jos per prievartą prisimindavo jį kiekvieną dieną. Nes jis tapo jų nemirtingumo simboliu. (...)
Volodios gyvenime nepasitaikė nei emigracijos, nei karo, nei kalėjimo - pačių baisiausių žmogaus daliai skirtų išbandymų. Todėl iš savo laikmečio aš iš aukšto žvelgiu į jį, šitą garsų ir silpną laimės kūdikį, žvelgiu kaip į nekaltą berniuką.
Bulgakovas: pataikauja prastuomenei
Bulgakovą išpopuliarino disidentai, dievinę viską, kas neišspausdinta prie Sovietų valdžios. Jie ėmėsi „stumti" Bulgakovą - girdi, yra tokia nepaprasta knyga „Meistras ir Margarita", - šis gandas daugeliu metų aplenkė patį tekstą. Taip jie patręšė dirvą. Atsitiko taip, kad publika išvydo knygą dalimis, iš pradžių pasirodė jos publikacijos žurnaluose, vėliau - ir pilnas leidinys. Tai pats protingiausias knygos pateikimo būdas - iš pradžių gandas, vėliau ištraukos, galiausiai ir pats tekstas. Kaip iš natų... Dabar galima drąsiai teigti, kad „Meistras ir Margarita" tapo vienu mylimiausių rusų šedevru. (...)
Dėl ko gi rusai taip beprotiškai įsimylėjo „Meistrą ir Margaritą"? Aišku, dėl maskvietiškos atributikos, dėl Maskvos gatvių ir skersgatvių pavadinimų, dėl ankstyvojo sovietmečio buities detalių. Bet visa tai vis tiek nepaaiškina šios tikrai isteriškos meilės knygai. Rusus ji traukia dar kai kuo. Kuo?
Visų pirma, „Meistras ir Margarita" - tai istorinio romano parodija. Antra: tai avantiūristinis romanas, labai primenantis Ilfo ir Petrovo „Dvylika kėdžių" bei „Aukso veršį". Trečia: jis pasūdytas nedidele antgamtiškumo ir fantazijos doze. Sumaišius ir gerai suplakus šiuos tris komponentus, išėjo pataikūniška knyga, patinkanti visiems skaitytojams. Paprastas žmogelis, su buteliu saulėgrąžų aliejaus nuolat besilankantis komunalinio ūkio skyriuose, tvarkantis kitus kasdieninius reikalus, staiga tampa Didžiosios Istorijos dalyviu. Greta Pontijaus Piloto ir Kristaus. Kaipgi jam nepamilti tokios knygos?! Jis ją ir myli su pavydėtinu prastuolio įkarščiu. Nors, gerai įsižiūrėjus, kūrinys vulgarus, „turginis", jis dvokia saulėgrąžų aliejumi ir prasčioko apatiniais. Apatiniai bei aliejus tempia žemyn ir Pontijų Pilotą, ir Volandą, ir Kristų. Bulgakovui nepavyko atlikti užduoties - sukurti šedevrą, aukštojo stiliaus romaną - jis sukūrė kažką panašaus į „Aukso veršį".
Štai prastuomenė ištisomis šeimomis ir lanko „prakeiktąjį kambarį". Atsidėkodami už tai, kad juos (maskviečius) įtraukė į Didžiąją Istoriją: į Romą, Judėją, legionierius, pastatė šalia Piloto raudonu apsiaustu, šalia nukryžiavimo ir Kristaus, jie jau sukūrė naivų šios knygos kultą. Ką ir kalbėti - be galo pataikūniška.
Aleksandras Blokas: genialus vaginų vergas
Visą jo kūrybą galima pavadinti „Lyties mistika". Jo santyliai su sužadėtine Liuba Mendelejeva atrodė keisti. Blokas niekaip neįstengė įveikti to, kas įvardijama kaip „complex of respest" - pagarbos jai komplekso, paprastai šnekant, negalėjo jos pargriauti kur papuolė ir užversti sijoną. Jis siekė jos be galo ilgai, galop jie susituokė. Tačiau ir po to jie išliko kūniškai vienas kitam svetimi. Tokių nenormalių santykių dėka šio cherubino išsprogusiomis stiklinėmis akimis ir Getės nosimi eilėraščiai pakvipo senu išlaikytu vynu. (...)
Visą gyvenimą Bloką žavėjo prostitutės. Ir aktorės. Jų kompanijoje jis jautėsi laisvas. O Liuba Mendelejeva poetą slėgė. Netgi tada, kai jis su ja jau miegodavo. (...)
Net revoliucinėje poemoje apie Naujojo pasaulio atėjimą Blokas neapseina be prostitutės. Kalbant bulvarine kalba, jį galima pavadinti „genialiu vaginų vergu", štai kas jis, šis dendis stiklinėmis akimis ir Getės nosimi. (...)
Blokas svaigo nuo moterų - marmurinių statulų - šaltumo, baisėjosi jomis ir jas mylėjo. Ir gulėjo su prostitutėmis. Namo dažnai grįždavo girtas paryčiais. Toks, žinoma, jis patiko moterims. Keista, bet jos bijojo jo kaip kokio šventojo monstro.
Levas Tolstojus: chrestomatijų rašytojas
„Karas ir taika" - didelė chaltūra, užmanyta panašiai kaip epopėja apie Brežnevą „Mažoji žemė". Įdomu tai, kad „Karas ir taika" parašyta beveik tuo pačiu metu, kada Dostojevskis paskelbė Puškiną nacionaliniu genijumi. Tada reikėjo nacionalinio genijaus, tą įpareigojo imperijos suklestėjimas, reikėjo ir nacionalinės freskos, epopėjos. Kaip mes didvyriškai gynėmės nuo prancūzų antpuolio. Su Dievo pagalba šio darbo ėmėsi Tolstojus. Truputį pridėjęs tada madingo natūralizmo - Tolstojaus aukštuomenė kalba prancūziškai, jis nulipdė tokią pačią chaltūrą kaip dabartinis Michalkovo himnas Putinui. Ištisas romanas - tai tik vienas didžiulis epizodas. (...)
Tarp kitko, artilerijos karininkas Levas Tolstojus startavo neblogai: talentingais „Sevastopolio pasakojimais". Bet jo romanai - literatūrinis niekalas. Tą patį, ką sakiau apie „Karą ir taiką", galima pasakyti ir apie „Aną Kareniną" bei „Prisikėlimą".Visi jie sukonstruoti vien tik iš literatūrinių štampų. (...)
Liaudies atmintyje Levas Tolstojus išliko didelis keistuolis. Ariantis ponas, taikaus pasipriešinimo blogiui šalininkas, rašytojas, atskirtas nuo bažnyčios, žilabarzdis ir ilgabarzdis senukas, galbūt dar ir ne pilno proto. (...)
Gali pasirodyti, kad aš nemėgstu Levo Nikolajevičiaus. Bet esmė ne ta. Tiesiog mano požiūriu Tolstojaus kūriniai yra banalūs, jis nesukūrė nieko įstabaus. Vien K.Leontjevo esė „Vidutinis europietis, kaip visą pasaulį naikinantis ginklas" man užtemdo visus išpūstus ir vandeningus Tolstojaus tomus. Ką jis mokėjo sukurti, aplenkdamas tą laikmetį, tai tik savo įvaizdį. Profesionaliai, iš visokių savo keistenybių, iš fotoatvirukų „Levas Tolstojus aria", „Levas Tolstojus geria arbatą", iš anatemos: sulipdė jį taip tvirtai, kad pavydėtų bet kuris šiuolaikinis ryšių su visuomene specialistas. Jo susikurtas įvaizdis išliko ir iki šiol.
Tolstojus - chrestomatijų rašytojas, panašiai kaip Puškinas, kalendorių poetas. Jo kūriniuose nedaug peno sielai, nuo jų neužima žado. Jis ne „šampaninis genijus", kokie aprašyti šioje knygoje. Tolstojus - prastas menininkas. Paprastas ir nuobodus, kaip Rusijos stepė. Jei ne asmeniška jo ekstravagancija, vargu ar jis patektų į šią knygą greta kitų šventųjų monstrų. Mano akyse jį išgelbėjo paskutinis jo pabėgimas į Ostapovą. Galbūt jam kažkas „nušvito", ir jis pamatė savo knygas tokias, kokios jos yra? To mes niekada nesužinosime. Mirti mūšyje, kelyje, patvoryje - garbinga. Mirti savo lovoje - gėda. (...)
Levas Nikolajevičius - teisingas rašytojas. Teisingas valstybės ir Tėvynės akimis. Rašė nepavojingomis temomis - apie tolimos praeities įvykius, panašiai kaip gudruolis Michalkovas, išgyvenęs prie visų režimų, dabar suka filmus apie neginčijamą praeitį. Labai tikėtina, kad jau tais laikais Tolstojus sirgo „Solženycino sindromu" - jam norėjosi „Karu ir taika" primesti savo požiūrį į istoriją. Kaip ir Solženycinas, jis pagamino sunkų savo laikų „Raudonąjį ratą": „Karą ir taiką". XIX amžiuje tai galbūt buvo mados klyksmas. Šiandien tai nejudrus, sunkus statinys, net kalėjime gaila eikvoti jam laiką.

Vertė Darius Pocevičius