:: Pradžia
:: Analizai
:: Auksinės varpos
:: Bybio dainos
:: Blevyzgos
:: Kalbos pirtelė
:: Kempinligė
:: Klizma
:: Šūdų malūnas
:: Distrofikų arena
:: Nuorodos
:: Kontaktai

Boba su smegenais tinka į žmonas, o visos kitos tik seksui

I.S.Barkovas

Ivanas Semionovičius Barkovas (1732 – 1768) – rusų poetas ie vertėjas. Baigė seminariją, vėliau buvo studentu, perrašinėtoju, vertėju Rusijos mokslų akademijoje. Barkovas vertė daugiausia Antikos autorius. Savo talentą ir jėgas iššvaistė begirtaudamas. Barkovas taip pat sukūrė veikalą „Kunigaikščio Antiocho Dmitrijevičiaus Kantemiro gyvenimas“. Barkovo eilės buvo lengvos, švelnios ir laisvos, nenusileidžiančios netgi geriausiems to meto poetams, pvz. Lomonosovui. Tačiau reikia pastebėti, kad Barkovas išgarsėjo tiktai savo nešvankiąja ir nespausdinama poezija. Šie eilėraščiai po Rusiją plinta rankraščiais jau 200 metų. Jų šlovė tokia plati, kad visi tokio pobūdžio kūriniai Rusijoje vadinami „Barkovščina“. Vėliau Puškinas pastebėjo, kad Barkovas pirmasis iš Rusijos poetų pradėjo rašyti liaudies kalba vietoje senovinio sunkaus stiliaus. Literatūros tyrinėtojai paprastai aplenkia tokio pobūdžio rašliavą, tačiau ji nusipelno dėmesio, nes yra įtakinga ir turinti didžiulę įtaką. Be to, dažniausiai kuklius tyrinėtojus sužlugdo šios poezijos nepadorumas. Ši necenzūrinė poezija – juodžiausios nešvankybės, kurių esmė ta, kad kiekvienas daiktas vadinamas savo vardu. Barkovas jau pirmose eilutėse išlieja savo negausų nešvankių posakių arsenalą, todėl toliau nebelieka nieko kito kaip tik kartotis ir kartotis. Nesusipažinusiems su purvinąja Barkovo mūza reikėtų pabrėžti, kad šiose eilėse, nors ir neturinčiose gracijos, nėra ir nė lašo to patologinio elemento, sudarančio įžymiojo markizo de Sado kūrinių esmę. Europoje yra ir dešimtkart kenksmingesnių ir nemoralių pornografų, tačiau tokių keikūnų nėra. Be nešvankybių, Barkovo kūryboje dar reikėtų išskirti Barkovo liaudišką praščiokišką humorą, realistinę manierą bei „tvirtą“ kalbą, taigi Barkovas tikrai suvaidino savo vaidmenį rusų literatūros kovoje prieš aukštąjį stilių. Barkovas numiro, kai ištiktas nervinio priepuolio, daugiadienių išgertuvių metu jis paskendo lauko tualeto duobėje. Šį faktą apibūdina jo paties sukurta epitafija: „gyveno nuodėmingai, o numirė juokingai“.

Cenzūruota Barkovo poezija išleista 1872 m. Peterburge pavadinimu „Kūriniai ir vertimai“, leidimą redagavo A.Vengerovas. Pilnas, be praleistų vietų leidimas išejo 1932 m. Rygoje. Pilnas nespausdintų Barkovo kūrinių rinkinys saugomas V.Lenino bibliotekoje Maskvoje, ir vadinasi „Merginos žaisliukas“. Mūsų puslapyje pateikiama keletas poeto kūrinių:

Poema „Luka Mudiščevas“

Poezija iš ciklo „Merginų linksmybės“

Dar keletas eilėraščių apie religijos tarnų gyvenimą

Drama „Karalius Bardakas penktasis“ ir poema „Grigorijus Orlovas“

Literatūrologė, gimtosios kalbos mokytoja Zosė Bezdonaitė