:: Pradžia
:: Analizai
:: Auksinės varpos
:: Bybio dainos
:: Blevyzgos
:: Kalbos pirtelė
:: Kempinligė
:: Klizma
:: Šūdų malūnas
:: Distrofikų arena
:: Nuorodos
:: Kontaktai

Boba su smegenais tinka į žmonas, o visos kitos tik seksui

Vieno filmo anonsas

Štai kokius debiliškus filmus žiūri mūsų žiūrovas (filmas „Žiauri Sibiro Naktis“)

       Žiema. Ankstus žiemos rytas. Siaubingas šaltis, nors toks kaip visada. Aš, užsimetęs paltą ir vailokus, iššliaužiu į darbą. Einu, nieko neliečiu, šąlu kaip paskutinė kalė. Miestas dar miega, tik vienetai jau skuba savo reikalais, greitai judindami galūnes, ir dengiasi pirštinėmis veidus tam, kad visiškai nenušalųt snapo. Prieky vėžlina jauna močia su metų trijų atžala, turbūt tempia savo vaikiūkštį į daržą. Staiga iš rytinės tamsos išnyra mažas senukas su juokingu šalikėliu ir su didžiuliu šuniu ant pavadėlio. Susilygiavęs su boba, senis piktai šypsosi, padaro piktas akis, ir paleidžia šunį nuo pavadėlio, prieš tai nepamiršęs nuimt antsnukio. Šuva staigiai užlekia ant mažvaikio, staigiai suleidžia savo iltis jam į kaklą, ir plėšo jį į gabalus. Kraujas fontanu, stuburo slankstelių traškesys. Vaikas tiesiog nesuspėjo nieko suprast. Rezultatas – išdarkytas lavonėlis guli ant sniego, nuo kraujuoto sniego kyla garai. Močia stovi šoke, ant veido kraujas ir gabalai vaiko mėsos, bejėgė ištart ką nors. Šunioks linksmai šokinėdamas pradeda sukinėtis aplink lavoną, po to pradeda žvaliai loti. Aš, visą tą laiką ramiai stovėdamas tylėjau ir be aistros stebėdamas, ištraukiu savo galingą patranką, ir neišleidęs nė garso, suleidžiu šuniokui – kanibalui 9 gramus švininių vaistų nuo blogo įpročio. Šuo krenta, kraujuotos akys žiūri į mane laukiniu pykčiu, silpnos konvulsijos sukrečia plaukuotą mėsos gabalą. Šiek tiek pagalvojęs, suleidžiu kulką močiai į krūtinę, visvien ji jau ne gyventoja po pamatyto ir išgyvento. Ji taip ir miršta, absoliučiai nė velnio nesupratusi, su pašėlusia šypsena ant raudono nuo šalčio snukio. Čia į visa tai įlenda senis. Rėkdamas: „Šunsnuki! Išgama! Už ką šunelį taip?“ metasi ant manęs. Aš jį lengvai pastumiu, burbėdamas kažką maždaug: „atsipisk, pydare supistas“. Senio kūnas pralekia pro mane ir krenta į sniego pusnį, skrydyje linksmai atsivynioja juokingas šalikėlis. Senis, nedarydamas nieko, kad atsikeltų, žliumbia ant sniego, išsitepia seniškas ašaras ant iškreipto jebalniko. Po to kažkodėl pradeda šypsotis, po to juoktis, po to jau tiesiog žvengia velniškai isterišku juoku. Numetęs ant manęs paskutinį, sielą šaldantį žvilgsnį, senas pirdūnas miršta. Turbūt širdis neišlaikė. Aš, geriau užsisegęs paltą, užsirūkau eilinę cigaretę, duodu sau žodį daugiau tokiomis arkliškomis dozėmis negert, ir nueinu į tamsų rytą. Tik kraujuotas sniegas tyliai traška po kojomis. Lėtai krenta didelės snaigės, fantastiškai gražiai žybčioja lempų šviesoje. Dar viena eilinė darbo diena prasidėjo.

Iš rusų kalbos vertė ACiD.